1 Korintiečiams 2 LBDKAN

1. Kai pas jus, broliai, lankiausi, buvau atėjęs skelbti jums Dievo slėpinio ne iškilnia kalba ar išmintimi.

2. Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą.

3. Aš buvau pas jus silpnas, virpantis iš baimės.

4. Mano kalba ir mano skelbimas buvo ne įtikinantys išminties žodžiai, o Dvasios galybės parodymas,

5. kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe.

6. Tiesa, tobuliesiems mes skelbiame išmintį, tačiau tai ne šio pasaulio ir ne praeinančių šio pasaulio valdovų išmintis.

7. Mes skelbiame slėpiningą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas yra nuo amžių paskyręs mums išaukštinti.

8. Jos nepažino jokie šio pasaulio valdovai, nes, jei būtų pažinę, nebūtų šlovės Viešpaties nukryžiavę.

9. Bet skelbiame, kaip parašyta: Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli.

10. Dievas mums tai apreiškė per Dvasią, nes Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes.

11. Kuris žmogus žino kas yra žmoguje, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip ir to, kas yra Dieve, nežino niekas, tik Dievo Dvasia.

12. O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume Dievo mums suteiktas dovanas.

13. Apie tai ir kalbame ne žmogiškosios išminties išmokytais žodžiais, bet tais, kurių išmokė Dvasia, dvasiniais žodžiais aiškindami dvasinius dalykus.

14. Deja, juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tuos dalykus reikia spręsti dvasiškai.

15. Dvasinis žmogus gali spręsti apie viską, bet niekas negali spręsti apie jį.

16. Kas gi yra suvokęs Viešpaties mintį, kad galėtų jį pamokyti? O mes turime Kristaus išmonę.