1 Karalių 13 KBV

1. Viešpaties siųstas Dievo vyras atėjo iš Judo į Betelį, kai Jeroboamas stovėjo prie aukuro, norėdamas smilkyti.

2. Jis šaukė prieš aukurą Viešpaties žodžius, sakydamas: „Aukure, aukure! Taip sako Viešpats: „Dovydo namams užgims sūnus vardu Jošijas; jis aukos ant tavęs aukštumų kunigus, kurie čia smilko, ir žmonių kaulus degins ant tavęs.“

3. Ir jis davė ženklą tą dieną, sakydamas: „Jūs matysite ženklą, kad Viešpats tikrai taip kalbėjo. Štai aukuras sugrius ir pelenai išbyrės.“

4. Karalius Jeroboamas, išgirdęs Dievo vyro žodžius, kuriuos jis kalbėjo prieš aukurą Betelyje, ištiesė savo ranką ir liepė jį suimti. Jo ranka, kurią buvo ištiesęs, padžiūvo, ir jis nebegalėjo jos prie savęs pritraukti.

5. Aukuras sugriuvo ir pelenai išbyrėjo pagal ženklą, kurį Dievo vyras buvo paskelbęs Viešpaties įsakymu.

6. Tada karalius tarė Dievo vyrui: „Maldauk Viešpatį, savo Dievą, kad mano ranka būtų atstatyta.“ Dievo vyras meldėsi, ir karaliaus ranka buvo atstatyta ir pasidarė, kokia buvo anksčiau.

7. Karalius sakė Dievo vyrui: „Eime pas mane į namus pasistiprinti, ir aš tau atsilyginsiu.“

8. Dievo vyras atsakė karaliui: „Jei man duotum pusę savo namų, aš neičiau su tavimi, nevalgyčiau duonos ir negerčiau vandens šitoje vietoje,

9. nes Viešpats man taip įsakė: „Tau nevalia nei duonos valgyti, nei vandens gerti, nei grįžti keliu, kuriuo atėjai.“

10. Taip jis nuėjo kitu keliu ir negrįžo tuo, kuriuo atėjo į Betelį.

11. Betelyje gyveno senas pranašas. Jo sūnūs parėję pasakojo jam viską, ką Dievo vyras buvo padaręs tą dieną Betelyje ir ką jis kalbėjo karaliui.

12. Tada tėvas klausė: „Kuriuo keliu jis nuėjo?“ Sūnūs parodė kelią, kuriuo nuėjo Dievo vyras.

13. Tėvas liepė pabalnoti asilą. Jie pabalnojo asilą, ir jis užsėdęs

14. nujojo paskui Dievo vyrą. Radęs jį, sėdintį po ąžuolu, klausė: „Ar tu esi Dievo vyras, atėjęs iš Judo?“ Jis atsakė: „Taip, tai aš.“

15. Tuomet jis sakė: „Eime pas mane į namus ir užvalgyk duonos.“

16. Jis atsakė: „Negaliu grįžti su tavimi, nei valgyti duonos, nei gerti vandens su tavimi šioje vietoje,

17. nes man Viešpaties pasakyta: „Tau nevalia nei duonos valgyti, nei vandens gerti, nei grįžti tuo keliu, kuriuo atėjai.“

18. Jis sakė jam: „Aš irgi esu pranašas kaip ir tu; angelas kalbėjo man Viešpaties žodžius, sakydamas: „Parsivesk jį į savo namus, kad jis pavalgytų ir atsigertų.“ Bet jis jam melavo.

19. Jie sugrįžo, valgė duonos ir gėrė vandens jo namuose.

20. Jiems tebesėdint prie stalo, Viešpaties žodis atėjo pranašui, kuris buvo jį parsivedęs.

21. Ir jis šaukė Dievo vyrui, kuris buvo atėjęs iš Judo: „Taip sako Viešpats: „Kadangi neklausei Viešpaties ir nesilaikei įsakymo, kurį tau davė Viešpats, tavo Dievas,

22. bet sugrįžai ir valgei duonos bei gėrei vandens vietoje, apie kurią Jis tau kalbėjo, kad nevalia joje nei duonos valgyti, nei vandens gerti, tavo kūnas nebus palaidotas tavo tėvų kape.“

23. Kai tas pavalgė ir atsigėrė, jis pabalnojo asilą pranašui, kurį buvo parsivedęs.

24. Jam keliaujant, jį sutiko liūtas ir nužudė. Jo lavonas gulėjo ant kelio, o asilas stovėjo šalia jo; taip pat ir liūtas stovėjo šalia lavono.

25. Žmonės praeidami ant kelio matė gulintį lavoną ir liūtą, stovintį šalia lavono. Atėję į miestą, kuriame gyveno senasis pranašas, pasakojo, ką buvo matę.

26. Tai išgirdęs, pranašas, kuris jį buvo išvedęs iš kelio, tarė: „Tai Dievo vyras, kuris buvo nepaklusnus Viešpaties žodžiui; todėl Viešpats jį atidavė liūtui, kuris jį sudraskė ir nužudė, kaip Viešpats buvo jam kalbėjęs.“

27. Savo sūnums jis tarė: „Pabalnokite man asilą.“ Ir jie pabalnojo.

28. Nuvykęs jis rado lavoną, gulintį ant kelio, ir asilą su liūtu, stovinčius šalia lavono. Liūtas nelietė nei lavono, nei asilo.

29. Pranašas pakėlė Dievo vyro kūną, uždėjo jį ant asilo ir pargabeno atgal į miestą, kad apraudotų jį ir palaidotų.

30. Jis paguldė kūną į savo paties kapą ir raudojo: „Ak, mano broli!“

31. Jį palaidojęs, jis tarė savo sūnums: „Kai numirsiu, palaidokite mane kape, kuriame palaidotas Dievo vyras; šalia jo kaulų padėkite mano kaulus,

32. nes žodis, kurį jis, Viešpačiui įsakius, šaukė prieš aukurą Betelyje ir prieš visas Samarijos miestų aukštumas, tikrai išsipildys.“

33. Po viso to Jeroboamas neatsisakė savo pikto kelio, bet ir toliau skyrė kunigus aukštumoms iš paprastų žmonių. Kas norėdavo, tą jis įšventindavo aukštumų kunigu.

34. Tai buvo Jeroboamo namų nuodėmė, ir jie buvo sunaikinti bei pašalintinuo žemės paviršiaus.