1 Karalių 13 LBD

1. Jeroboamui stovint prie aukuro atnašauti smilkalų, į Betelį iš Judo VIEŠPATIES liepiamas atėjo vienas Dievo vyras.

2. VIEŠPATIES įsakymu jis pasmerkė aukurą, tardamas: „Aukure, aukure! Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Dovydo namams gims sūnus, vardu Jošijas. Jis atnašaus ant tavęs aukštumų alkų kunigus, deginančius ant tavęs smilkalus. Ant tavęs bus deginami žmonių kaulai’“.

3. Tą pačią dieną jis davė ženklą, tardamas: „Štai ženklas, kad VIEŠPATS kalbėjo: ‘Šis aukuras bus sugriautas ir ant jo esantys pelenai išžarstyti’“.

4. Išgirdęs, kaip Dievo vyras pasmerkė Betelio aukurą, karalius Jeroboamas ištiesė ranką nuo aukuro, tardamas: „Suimkite jį!“ Bet ištiesta į Dievo vyrą ranka sustingo, ir Jeroboamas nebegalėjo jos sulenkti.

5. Be to, ir aukuras sugriuvo, ir pelenai buvo išžarstyti pagal ženklą, kurį VIEŠPATIES įsakymu buvo davęs Dievo vyras.

6. „Prašau maldauti VIEŠPATIES, savo Dievo, malonės, – tarė karalius Dievo vyrui, – ir melstis už mane, kad ranka man būtų sugrąžinta“. Dievo vyras maldavo VIEŠPATĮ, ir karalius vėl galėjo sulenkti ranką. Ji tapo tokia, kokia buvo pirma.

7. Tada karalius kalbino Dievo vyrą: „Eikš su manimi į namus ir atsigaivink. Duosiu tau dovaną“.

8. Bet Dievo vyras atsakė karaliui: „Nors man duotumei pusę savo karalystės, neisiu su tavimi. Šioje vietoje nevalgysiu duonos ir negersiu vandens,

9. nes taip man buvo VIEŠPATIES liepta: ‘Nei duonos valgysi, nei vandens gersi, nei keliu, kuriuo atėjai, grįši’“.

10. Tad Dievo vyras nuėjo kitu keliu. Keliu, kuriuo į Betelį buvo atėjęs, negrįžo.

11. Betelyje gyveno senas pranašas. Atėję jo sūnūs papasakojo jam visa, ką Dievo vyras tą dieną buvo padaręs Betelyje. Jie pakartojo tėvui ir žodžius, kuriuos jis buvo pasakęs karaliui.

12. „Kuriuo keliu jis nuėjo?“ – paklausė tėvas. Jo sūnūs parodė jam kelią, kuriuo buvo nuėjęs iš Judo atėjęs Dievo vyras.

13. Tada jis tarė savo sūnums: „Pabalnokite man asilą“. Jie pabalnojo jam asilą, ir pranašas, sėdęs ant jo,

14. išjojo paskui Dievo vyrą. Suradęs jį sėdintį po ąžuolu, paklausė: „Ar tu tas Dievo vyras, kuris atėjo iš Judo?“ Jis atsakė: „Taip, tai aš“. –

15. „Eikš su manimi, – tarė jam pranašas, – ir ko nors užvalgyk“.

16. Bet jis atsakė: „Negaliu nei grįžti su tavimi, nei pas tave užeiti. Šioje vietoje aš nevalgysiu duonos ir negersiu vandens,

17. nes man buvo VIEŠPATIES liepta: ‘Nei duonos valgysi, nei vandens gersi, nei keliu, kuriuo atėjai, grįši’“.

18. – „Ir aš esu pranašas, kaip ir tu, – kalbėjo jam pranašas, – man VIEŠPATIES įsakymu angelas tarė: ‘Parsivesk jį atgal į namus duonos pavalgyti ir vandens atsigerti’“. Bet pranašas jam melavo.

19. Tada Dievo vyras sugrįžo su juo, ir jo namuose valgė duonos ir gėrė vandens.

20. Jiems sėdint prie stalo, VIEŠPATIES žodis pasiekė atgal jį parvedusį pranašą.

21. Atėjusiam iš Judo Dievo vyrui jis paskelbė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Kadangi neklausei̇̃ VIEŠPATIES žodžio ir nesilaikei įsakymo, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, buvo tau davęs,

22. bet sugrįžai ir valgei duonos bei gėrei vandens vietoje, apie kurią tau sakiau: ‹Ten nevalgysi duonos ir negersi vandens›, – tavo kūnas niekada nepasieks tavo protėvių kapo’“.

23. Dievo vyrui pavalgius duonos ir atsigėrus vandens, jam buvo pabalnotas jį parvedusio pranašo asilas,

24. ir jis leidosi į kelionę. Kelyje jį užpuolė liūtas ir sudraskė. Jo kūnas liko tįsoti ant kelio, o šalia lavono stovėjo asilas ir tupėjo liūtas.

25. Eidami pro šalį, žmonės matė ant kelio tįsantį lavoną ir šalia tupintį liūtą. Nuėję į miestą, kuriame gyveno senasis pranašas, apie tai papasakojo.

26. Dievo vyrą atgal parvedęs pranašas, tai išgirdęs, tarė: „Tai Dievo vyras, kuris nepaisė Dievo žodžio. Užtat VIEŠPATS ir atidavė jį liūtui, kuris jį sudraskė ir užmušė, kaip buvo jam sakęs VIEŠPATS“.

27. Savo sūnums pranašas tarė: „Pabalnokite man asilą“. Pabalnojus asilą,

28. jis išjojo ir surado ant kelio tįsantį kūną su asilu ir liūtu prie lavono. Liūtas lavono neėdė ir asilo nedraskė.

29. Pranašas paėmė Dievo vyro kūną ir užkėlęs ant asilo pargabeno į miestą apraudoti ir palaidoti.

30. Kūną paguldė į savo paties kapą. Raudodamas jį apverkė: „Ak, mano broli!“

31. Dievo vyrą palaidojęs pranašas savo sūnums tarė: „Kai mirsiu, palaidokite mane kape, kuriame palaidotas Dievo vyras, mano kaulus paguldykite šalia jo kaulų,

32. nes žodis, kurį jis paskelbė VIEŠPATIES įsakymu prieš Betelio aukurą ir prieš visus aukštumų alkus, esančius Samarijoje, tikrai išsipildys“.

33. Net po šio įvykio Jeroboamas negrįžo iš savo nedoro kelio, bet ir toliau skyrė kunigus aukštumų alkams iš paprastų žmonių. Kas tik norėjo būti kunigu, būdavo pašventinamas aukštumų alkams.

34. Taip Jeroboamo namai užsitraukė nuodėmę, už kurią turėjo būti sunaikinti ir nušluoti nuo žemės veido.