1 Karalių 22 LBDKAN

1. Treji metai praėjo be karo tarp Aramo ir Izraelio.

2. Bet trečiais metais Judo karalius Juozapatas atvyko pas Izraelio karalių.

3. Izraelio karalius tarė savo dvariškiams: „Argi nežinote, kad Ramot Gileadas priklauso mums, bet mes nieko nedarome, kad jį atsiimtume iš Aramo karaliaus rankų“.

4. Jis klausė Juozapato: „Ar žygiuosi su manimi į mūšį prie Ramot Gileado?“ – „Aš darysiu, ką tu darysi, – atsakė Juozapatas, – mano kariai – tavo kariai, mano arkliai – tavo arkliai“.

5. Bet Juozapatas dar paprašė Izraelio karaliaus: „Pirma prašau atsiklausti VIEŠPATIES žodžio“.

6. Tada Izraelio karalius, surinkęs pranašus, apie keturis šimtus vyrų, tarė jiems: „Ar man žygiuoti į mūšį prieš Ramot Gileadą, ar susilaikyti?“ – „Žygiuok, – atsakė jie, – nes VIEŠPATS atiduos jį karaliui į rankas“.

7. Bet Juozapatas paklausė: „Ar nėra čia jokio kito pranašo, kurio galėtume atsiklausti?“

8. Izraelio karalius Juozapatui atsakė: „Dar yra vienas, per kurį galėtume atsiklausti VIEŠPATIES – Imlos sūnus Michėjas, bet aš jo nekenčiu, nes jis niekada nepranašauja man gero, vien tik nelaimę“. – „Tenekalba taip karalius“, – tarė Juozapatas.

9. Tada Izraelio karalius pasišaukė vieną pareigūną ir įsakė: „Tučtuojau atvesk Imlos sūnų Michėją“.

10. Izraelio karalius ir Judo karalius Juozapatas sėdėjo kiekvienas savo soste, apsirengę karališkais drabužiais, klojimo aikštėje prie Samarijos vartų, o visi pranašai pranašavo jų akivaizdoje.

11. Kenaanos sūnus Zedekijas pasidarė geležinius ragus ir tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Su jais badysi aramėjus, kol jie bus sunaikinti’“.

12. Visi pranašai pranašavo panašiai ir sakė: „Žygiuok prieš Ramot Gileadą, ir tau seksis! VIEŠPATS atiduos jį karaliui į rankas!“

13. Pasiuntinys, nuėjęs pašaukti Michėjo, kalbėjo jam: „Žiūrėk, pranašų žodžiai vieningai palankūs karaliui. Tebūna tavo žodis panašus į jų visų žodį. Kalbėk palankiai!“ –

14. „Kaip gyvas VIEŠPATS, – atsakė Michėjas, – kalbėsiu tik tai, ką VIEŠPATS man sako“.

15. Jam atėjus pas karalių, karalius paklausė: „Michėjau, ar žygiuosime prieš Ramot Gileadą į mūšį, ar susilaikysime?“ – „Žygiuok, ir tau seksis, – atsakė jis. – VIEŠPATS atiduos jį karaliui į rankas“.

16. Bet karalius tarė jam: „Kiek kartų turiu tave prisaikdinti, kad sakytum man tiesą VIEŠPATIES vardu?“

17. Tada Michėjas tarė: „Aš mačiau visą Izraelį, išblaškytą kalnuose kaip avis be piemens. O VIEŠPATS kalbėjo: ‘Jie neturi šeimininko; teeina kiekvienas į savo namus ramybėje!’“

18. „Argi nesakiau, – tarė Izraelio karalius Juozapatui, – kad jis nepranašaus apie mane nieko palankaus, bet tik nelaimę?“

19. Michėjas tęsė: „Todėl klausykis VIEŠPATIES žodžio! Aš mačiau VIEŠPATĮ, sėdintį savo soste, visai dangaus galybei stovint šalia jo dešinėje ir kairėje.

20. VIEŠPATS paklausė: ‘Kas sugundys Ahabą žygiuoti ir žūti prie Ramot Gileado?’ Tada vienas kalbėjo vienaip, kitas kitaip,

21. kol nepriėjo viena dvasia ir atsistojusi prieš VIEŠPATĮ tarė: ‘Aš jį sugundysiu’. –

22. ‘Kaip?’ – paklausė VIEŠPATS. Ji atsakė: ‘Išeisiu ir būsiu melagė dvasia visų jo pranašų lūpose’. Tada VIEŠPATS tarė: ‘Tu suviliosi jį, ir tau pasiseks. Eik ir padaryk!’

23. Taigi štai VIEŠPATS įdėjo melagę dvasią į visų tavo pranašų lūpas, nes iš tikrųjų VIEŠPATS kalbėjo tau apie nelaimę“.

24. Tada Kenaanos sūnus, priėjęs prie Michėjo, sudavė jam per žandą ir tarė: „Kuriuo keliu VIEŠPATIES Dvasia perėjo iš manęs su tavimi kalbėtis?“

25. Michėjas atsakė: „Sužinosi tą dieną, kai bandysi pasislėpti, eidamas iš kambario į kambarį“.

26. Tada Izraelio karalius įsakė: „Imkite Michėją ir perduokite miesto valdytojui Amonui bei karaliaus sūnui Jehoašui.

27. Sakykite: ‘Taip kalbėjo karalius. Uždarykite šį vyrioką į kalėjimą ir maitinkite jį tik duona ir vandeniu, kol aš ramybėje sugrįšiu’“.

28. Michėjas tarė: „Jeigu ramybėje sugrįši, tai VIEŠPATS nekalbėjo per mane“. Ir pridūrė: „Klausykitės, visos tautos!“

29. Izraelio karalius ir Judo karalius Juozapatas nužygiavo į Ramot Gileadą.

30. Izraelio karalius tarė Juozapatui: „Eidamas į mūšį, aš būsiu persirengęs, o tu vilkėk savo drabužiais“. Taigi Izraelio karalius persirengė ir išėjo į mūšį.

31. O Aramo karalius buvo įsakęs trisdešimt dviem savo kovos vežimų vadams: „Nekovokite nė su vienu menku ar stipriu, bet tik su Izraelio karaliumi“.

32. Pamatę Juozapatą, kovos vežimų vadai tarė sau: „Tai tikrai Izraelio karalius“. Jie pasuko kovoti su juo. Bet Juozapatui surikus savo kovos šūkį,

33. kovos vežimų vadai pamatė, kad tai ne Izraelio karalius, ir liovėsi jį persekioti.

34. Tačiau vienas vyras įtempė iš akies lanką ir netyčiomis pataikė Izraelio karaliui tarp šarvų sandūrų. Šis tarė savo vežėjui: „Suk atgal ir vežk mane iš mūšio, nes esu sužeistas“.

35. Mūšis siautė visą dieną, o karalius stovėjo palaikomas kovos vežime, atsigręžęs į aramėjus. Kraujas iš žaizdos tekėjo į kovos vežimo įdubą; vakarop jis mirė.

36. Saulei leidžiantis, stovykloje pasigirdo: „Kiekvienas į savo miestą! Kiekvienas į savo kraštą!“

37. Karalius mirė ir buvo parvežtas į Samariją; karalius buvo palaidotas Samarijoje.

38. Kovos vežimas buvo nuplautas prie Samarijos tvenkinio; šunys laižė jo kraują ir kekšės ėjo apsiplauti, kaip VIEŠPATS buvo sakęs.

39. Kiti Ahabo darbai – visa, ką jis darė, jo pastatyti dramblio kaulo rūmai ir visi miestai, kuriuos jis įkūrė – argi nėra aprašyti Izraelio karalių metraščiuose?

40. Ahabas užmigo su savo protėviais, ir vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Ahazijas.

41. Asos sūnus Juozapatas tapo Judo karaliumi ketvirtais Izraelio karaliaus Ahabo metais.

42. Juozapatas buvo trisdešimt penkerių metų, kai pradėjo karaliauti, ir karaliavo Jeruzalėje dvidešimt penkerius metus. Jo motina buvo Azuba, Šilhio duktė.

43. Viskuo jis artimai sekė savo tėvo pėdomis ir nuo jų nenukrypo, darydamas, kas dora VIEŠPATIES akyse.

44. Tačiau aukštumų alkai nebuvo išnaikinti; žmonės vis dar aukodavo atnašas ir atnašaudavo smilkalus aukštumų alkuose.

45. Be to, jis sudarė taiką su Izraelio karaliumi.

46. O kiti Juozapato darbai – jo parodyta drąsa ir kaip jis kariavo – argi nėra aprašyti Judo karalių metraščiuose?

47. Jis išnaikino likučius šventyklų kekšių, kurių dar buvo krašte jo tėvo Asos dienomis.

48. Edome nebuvo karaliaus, bet tik laikinas valdytojas.

49. Juozapatas pastatė Taršišo laivų plaukti į Ofyrą aukso, bet jie neplaukė, nes buvo sunaikinti Ecjon Gebere.

50. Ahabo sūnus Ahazijas pasiūlė Juozapatui: „Teplaukia laivuose mano tarnai drauge su tavo tarnais“, – bet Juozapatas nesutiko.

51. Juozapatas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas su savo protėviais jo tėvo Dovydo mieste, o vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Jehoramas.

52. Ahabo sūnus Ahazijas tapo Izraelio karaliumi Samarijoje septynioliktais Judo karaliaus Juozapato metais ir karaliavo Izraelyje dvejus metus.

53. Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, ėjo savo tėvo bei motinos ir Nebato sūnaus Jeroboamo, įtraukusio Izraelį į nuodėmę, pėdomis.

54. Jis tarnavo Baalui ir jį garbino; jis pykdė VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą, kaip buvo daręs jo tėvas.