1 Samuelio 1 LBD

1. Ramataim Cofime gyveno toks vyras zufietis iš Efraimo aukštumų, vardu Elkana, efrato Cūfo sūnaus Tohuvo sūnaus Elihuvo sūnaus Jerohamo sūnus.

2. Jis turėjo dvi žmonas. Vienos vardas buvo Ona, o kitos – Penina.

3. Tas vyras kasmet eidavo iš savo miesto į Šiloją pagarbinti ir atnašauti aukų Galybių VIEŠPAČIUI. Ten du Elio sūnūs – Hofnis ir Finehasas – buvo VIEŠPATIES kunigai.

4. Vieną tokią dieną Elkana atnašavo auką. Jis duodavo dalis savo žmonai Peninai ir jos sūnums bei dukterims,

5. bet Onai duodavo dvigubą dalį, nes Oną mylėjo, nors VIEŠPATS ir buvo padaręs ją bevaisę.

6. Be to, jos varžovė, norėdama įskaudinti, tyčiodavosi, kad VIEŠPATS buvo padaręs ją bevaisę.

7. Taip būdavo kasmet: kai tik ji nueidavo į VIEŠPATIES Namus, ši taip iš jos tyčiodavosi, kad ji verkdavo ir nevalgydavo.

8. Jos vyras Elkana klausdavo: „Ona, ko verki? Kodėl nevalgai? Kodėl tu tokia liūdna? Argi aš nesu tau vertesnis už dešimt sūnų?“

9. Jiems pavalgius ir atsigėrus Šilojyje, Ona pakilo. Tuo metu kunigas Elis sėdėjo krėsle prie įėjimo į VIEŠPATIES šventyklą.

10. Pilna kartėlio ji, graudžiai verkdama, meldėsi VIEŠPAČIUI.

11. Darydama įžadą, ji sakė: „O, Galybių VIEŠPATIE, jei tu pažvelgsi į savo tarnaitės kančią, jei atsiminsi mane, neužmirši savo tarnaitės, jei suteiksi savo tarnaitei palikuonį, atiduosiu jį tau kaip nazyrą visoms jo gyvenimo dienoms; nei vyno, nei svaigių gėrimų jis negers, ir skustuvas jo galvos nepalies“.

12. Jai ilgai meldžiantis VIEŠPAČIUI, Elis stebėjo jos lūpas.

13. Ona meldėsi širdimi. Judėjo tik lūpos, bet balso nebuvo girdėti. Elis pamanė, kad ji girta.

14. Jis tarė jai: „Kiek ilgai girta svirduliuosi? Išsipagiriok nuo vyno!“

15. Bet Ona atsakė: „Ne, mano viešpatie! Aš labai nelaiminga moteris. Nesu gėrusi nei vyno, nei kito svaigaus gėrimo. Liejau savo širdį VIEŠPAČIUI.

16. Nepalaikyk savo tarnaitės niekam tikusia moterimi; visą tą laiką kalbėjau iš savo didelio skausmo ir kančios“. –

17. „Tad eik ramybėje, – tarė Elis, – tesuteikia tau Izraelio Dievas, ko iš jo prašei“.

18. O ji atsakė: „Teranda tavo tarnaitė malonę tavo akyse“. Po to moteris nuėjo savo keliu, su savo vyru pavalgė ir atsigėrė, ir jos veidas daugiau nebebuvo prislėgtas.

19. Kitą rytą, anksti pakilę, jie pagarbino VIEŠPATĮ ir leidosi kelionėn į savo namus Ramoje. Elkana pažino savo žmoną, ir VIEŠPATS ją atsiminė.

20. Ona tapo nėščia ir atėjus metui pagimdė sūnų. Ji pavadino jį Samueliu, nes sakė: „Aš VIEŠPATIES jo prašiau“.

21. Vyras Elkana ir visa šeima ėjo atnašauti VIEŠPAČIUI metinės aukos ir įvykdyti įžado.

22. Bet Ona nėjo. Vyrui ji sakė: „Kai tik berniukas bus nujunkytas, aš jį nuvesiu. Tada jis atsistos VIEŠPATIES akivaizdoje ir pasiliks ten visam gyvenimui“.

23. Jos vyras Elkana tarė jai: „Daryk, kas tau atrodo geriausia. Būk namie, kol jį nujunkysi. Tik VIEŠPATS teįvykdo savo žodį!“ Tad moteris pasiliko namie ir žindė savo sūnų, kol nenujunkė.

24. Kai nujunkė, pasiėmė jį drauge su treigiu jaučiu, efa miltų bei vynmaišiu vyno ir, nors buvo dar labai jaunas, atvedė jį į VIEŠPATIES Namus Šilojyje.

25. Atnašavę jautį, jie nuvedė berniuką pas Elį.

26. „Prašyčiau atleisti, mano viešpatie! Kaip tu gyvas, mano viešpatie, aš esu ta moteris, kuri čia, tavo akivaizdoje, stovėjo, melsdamasi VIEŠPAČIUI.

27. Dėl šito berniuko aš meldžiausi. VIEŠPATS suteikė, ko prašiau.

28. Todėl aš savo ruožtu atiduodu jį VIEŠPAČIUI. Visą gyvenimą jis priklausys VIEŠPAČIUI“. Ir jie ten žemai nusilenkė VIEŠPAČIUI.