1 Samuelio 21 LBDKAN

1. Tada Dovydas nuėjo savo keliu, o Jehonatanas sugrįžo į miestą.

2. Dovydas atėjo į Nobą pas kunigą Ahimelechą. Išsigandęs Ahimelechas išėjo Dovydo pasitikti. „Kodėl tu ateini vienas? – tarė jis. – Kodėl nėra nieko kito su tavimi?“ – klausė.

3. Dovydas atsakė kunigui Ahimelechui: „Mane karalius pasiuntė su reikalu ir įsakė: ‘Tenežino joks žmogus nieko apie reikalą, kuriuo tave siunčiu ar apie tau duotą įsakymą’. Užtat ir nurodžiau savo vyrams susitikti tokioje ir tokioje vietoje.

4. O dabar – ką turi po ranka? Duok man penketą kepalų duonos arba ką gali rasti“.

5. Kunigas atsakė Dovydui: „Paprastos duonos neturiu po ranka, tik pašventintos. Galite jos valgyti, jei vyrai yra susilaikę nuo moterų“.

6. Dovydas, atsakydamas kunigui, tarė: „Laiduoju, kad moterys buvo atskirtos nuo mūsų, kaip ir praeityje. Kada tik leisdavausi į žygį, net į paprastą kelionę, visų mano vyrų indai būdavo pašventinti. Juo labiau šiandien, kai mūsų kelionė pašventinama ginklais!“

7. Tad kunigas davė jam pašventintos duonos, nes kitos duonos nebuvo, tiktai padėtinė duona, kuri buvo paimta iš VIEŠPATIES akivaizdos ir tuo pačiu laiku pakeista šilta duona.

8. Tą dieną ten buvo vienas iš Sauliaus pareigūnų, užlaikytas VIEŠPATIES akivaizdoje, vardu Doegas Edomitas. Jis buvo Sauliaus vyriausiasis skerdžius.

9. Tada Dovydas tarė Ahimelechui: „Ar nėra čia pas tave kokios ieties ar kalavijo? Nepasiėmiau nei savo kalavijo, nei jokių ginklų, nes karaliaus reikalas vertė labai skubėti“.

10. „Žiūrėk, – atsakė kunigas, – ten, už efodo, į drabužį įvyniotas kalavijas Galijoto – filistino, kurį užmušei Elos slėnyje. Jei nori jį imti, imk, nes kito, išskyrus jį, čia nėra“. Dovydas atsakė: „Kito tokio nėra! Duok jį man!“

11. Dovydas leidosi į kelionę ir tą dieną pabėgo nuo Sauliaus. Jis atbėgo pas Gato karalių Achišą.

12. Achišo dvariškiai sakė jam: „Na! Ar tai ne Dovydas, krašto karalius? Argi jis nėra tas, apie kurį jie dainuoja, šokdami ratelius: ‘Saulius užmušė tūkstančius, o Dovydas – dešimtis tūkstančių’?“

13. Tuos žodžius Dovydas paėmė į širdį ir Gato karaliaus Achišo labai bijojo.

14. Užtat kada tik būdavo tarp jų, apsimesdavo bepročiu ir jiems bandant jį sutramdyti elgdavosi kaip pamišėlis: kleizodavo ženklus ant miesto vartų ir varvindavo seiles sau į barzdą. Galop Achišas tarė savo dvariškiams: „Jūs matote, kad tas vyras pamišęs! Tad kodėl reikėjo jį pas mane atvesti?

15. Nejau man trūksta pamišėlių, kad atvedėte šį vyruką prieš mane maivytis? Argi turėtų toks įeiti į mano namus?“