1 Samuelio 30 LBDKAN

1. Kai trečią dieną Dovydas ir jo vyrai pasiekė Ciklagą, amalekiečiai buvo įsiveržę į Negebą ir Ciklagą. Jie buvo užpuolę Ciklagą ir sudeginę.

2. Jo moteris ir visus, kas buvo jame, žemos kilmės ir kilmingus, jie buvo paėmę į nelaisvę. Nenužudė jų nė vieno, bet pasigrobė ir nuėjo savo keliu.

3. Atėję į miestą, Dovydas ir jo vyrai rado jį sudegintą, o jų žmonas, sūnus ir dukteris išvestas į nelaisvę.

4. Dovydas ir su juo buvę kariai aimanavo ir tol verkė, kol jiems pristigo jėgų verkti.

5. Ir abi Dovydo žmonos – Ahinoama iš Jezreelio ir Nabalo našlė Abigailė – buvo išvestos į nelaisvę.

6. Dovydui iškilo didelis pavojus, nes kariai grasino užmušti jį akmenimis. Visi kariai buvo įniršę dėl savo sūnų ir dukterų. Bet Dovydas ieškojo jėgų pas VIEŠPATĮ, savo Dievą.

7. Dovydas tarė Ahimelecho sūnui kunigui Abjatarui: „Atnešk man efodą!“ Abjataras atnešė Dovydui efodą.

8. Dovydas teiravosi VIEŠPATIES, klausdamas: „Ar turiu vytis tuos užpuolikus? Ar pasivysiu juos?“ Jis atsakė jam: „Vykis, nes tikrai juos pasivysi ir tikrai išgelbėsi!“

9. Tad Dovydas leidosi vytis – jis ir šeši šimtai vyrų, kurie buvo su juo. Jie atėjo į Besoro slėnį, kur paliko pavargusiuosius.

10. Dovydas vijosi toliau – jis ir keturi šimtai vyrų. Du šimtai pasiliko, nes dėl nuovargio nebepajėgė pereiti Besoro slėnio.

11. Laukuose aptikę egiptietį, jie atvedė jį pas Dovydą. Jie davė jam valgyti duonos ir atsigerti vandens;

12. davė ir figų plokštainio gabalą bei dvi kekes razinų. Užvalgęs šis atgavo jėgas. Jis nebuvo nei duonos valgęs, nei vandens gėręs tris dienas ir tris naktis.

13. Tada Dovydas jo paklausė: „Kieno tu? Iš kur esi?“ – „Aš esu egiptietis, vieno amalekiečio vergas, – atsakė jis, – mano šeimininkas paliko mane, nes prieš tris dienas aš susirgau.

14. Mes užpuolėme keretų Negebą, Judo Negebą bei Kalebo Negebą ir sudeginome Ciklagą“.

15. Dovydas tarė jam: „Ar nuvesi mane pas tą užpuolikų gaują?“ Jis atsakė: „Prisiek Dievu, kad manęs neužmuši ar šeimininkui neišduosi, ir nuvesiu tave pas tą užpuolikų gaują“.

16. Kai jis nuvedė Dovydą, žiūri: plačiai pasklidę žemėje, jie valgo, geria ir šoka, šventiškai nusiteikę, džiaugdamiesi dideliu grobiu, kurį buvo paėmę iš filistinų krašto ir iš Judo krašto.

17. Dovydas kovėsi su jais nuo sutemų iki kitos dienos vakaro. Nė vienas jų neišsigelbėjo, tiktai keturi šimtai vaikinų, sėdę ant kupranugarių, pabėgo.

18. Dovydas išgelbėjo visa, ką amalekiečiai buvo paėmę. Dovydas išgelbėjo ir abi savo žmonas.

19. Nieko iš jų nepasigedo – mažo ar didelio, sūnų ar dukterų, grobio ar ko kito, kas buvo pagrobta; visa Dovydas atgavo.

20. Be to, Dovydas paėmė visas bandas bei kaimenes, ir, varydami jas pirma jo, žmonės šaukė: „Tai Dovydo grobis!“

21. Dovydui pasiekus anuos du šimtus vyrų, dėl nuovargio nebegalėjusių sekti Dovydo ir paliktų prie Besoro slėnio, jie išėjo pasitikti Dovydo ir su juo esančių karių. Priėjęs prie jų, Dovydas pasisveikino.

22. Tačiau nedori ir niekam tikę vyrai, kurie buvo žygiavę su Dovydu, tarė: „Kadangi jie nėjo su mumis, neduosime jiems nieko iš atimto grobio. Tegu pasiima kiekvienas savo žmoną ir vaikus. Tegu sau eina!“

23. Tačiau Dovydas atsiliepė: „Taip neturite daryti, mano broliai, su tuo, ką VIEŠPATS mums suteikė. Jis mus apsaugojo ir mums į rankas įdavė mus užpuolusią gaują.

24. Kas galėtų šiuo reikalu su jumis sutikti? Dalis saugančio daiktus bus tokia pat, kaip dalis einančio į mūšį. Jie visi lygiai dalysis“.

25. Taigi nuo tos dienos iki šiol toks yra įstatas ir įsakas Izraelyje.

26. Pasiekęs Ciklagą, Dovydas pasiuntė dalį grobio savo bičiuliams, Judo seniūnams, tardamas: „Tai dovana jums iš paimto grobio iš VIEŠPATIES priešų“.

27. To grobio jis pasiuntė seniūnams į Betelį, Negebo Ramotą ir Jatyrą,

28. į Aroerą, Sifmotą ir Eštemoją,

29. Rakalą, jerachmeelitų kilties miestus ir kainitų kilties miestus,

30. į Hormą, Bor Ašaną ir Atachą

31. bei Hebroną – į visas vietas, kur buvo klajoję Dovydas ir jo vyrai.