1 Samuelio 4 LBDKAN

1. Samuelio žodžiai pasklido po visą Izraelį. Elis labai suseno, o jo sūnūs vis nedoriau elgėsi VIEŠPATIES akivaizdoje. Tomis dienomis filistinai susibūrė kariauti su Izraeliu, o Izraelis išžygiavo į mūšį su jais. Jie pasistatė stovyklą prie Eben Ezero, o filistinai pasistatė stovyklą prie Afeko.

2. Filistinai sustojo kovos rikiuotėn priešais Izraelį. Nuožmiame mūšyje filistinai nugalėjo Izraelį. Mūšio lauke jie užmušė apie keturis tūkstančius vyrų.

3. Sugrįžus kariuomenei į stovyklą, Izraelio seniūnai klausė: „Kodėl VIEŠPATS paguldė mus šiandien prieš filistinus? Atsineškime čia VIEŠPATIES Sandoros Skrynią iš Šilojo, kad jis būtų tarp mūsų ir gelbėtų mus iš priešų rankos“.

4. Kariuomenė pasiuntė į Šiloją vyrus ir parsinešė iš ten Galybių VIEŠPATIES, sėdinčio ant kerubų, Sandoros Skrynią. Aniedu Elio sūnūs – Hofnis ir Finehasas – irgi buvo prie Dievo Sandoros Skrynios.

5. VIEŠPATIES Sandoros Skryniai atkeliavus į stovyklą, visas Izraelis sušuko tokiu skardžiu riksmu, kad net žemė sudrebėjo.

6. Išgirdę riksmą, filistinai klausė: „Ką reiškia šis skardus šauksmas hebrajų stovykloje?“ Sužinoję, kad VIEŠPATIES Skrynia stovykloje,

7. filistinai išsigando ir sakė: „Dievai atėjo į stovyklą!“ Jie šaukė: „Vargas mums, nes nieko panašaus nėra buvę nei vakar, nei užvakar!

8. Vargas mums! Kas gali išgelbėti mus iš šių galingų dievų rankos? Juk tai dievai, kurie ištiko egiptiečius visokiomis nelaimėmis dykumoje!

9. Bet išdrįskite ir būkite vyrai, filistinai! Antraip tapsite hebrajų vergais, kaip jie buvo jūsų vergai. Būkite vyrai ir kovokite!“

10. Filistinai kovojo. Izraelis buvo nugalėtas, jie visi pabėgo į savo namus. Pralaimėjimas buvo labai didelis; krito trisdešimt tūkstančių Izraelio pėstininkų.

11. Dievo Skrynia buvo pagrobta; abu Elio sūnūs – Hofnis ir Finehasas – žuvo.

12. Vienas vyras iš Benjamino giminės, pabėgęs iš kovos rikiuotės, tą pačią dieną pasiekė Šiloją. Jo drabužiai buvo suplėšyti, galva aptaškyta purvu.

13. Atėjęs žiūri: Elis sėdi krėsle prie kelio laukdamas, jo širdis drebėjo dėl Dievo Skrynios. Vyrui įėjus į miestą ir paskelbus žinią, visas miestas pradėjo šaukti.

14. Išgirdęs riksmą, Elis teiravosi: „Ką reiškia tas sąmyšis?“ Tada atskubėjo anas vyras ir pranešė.

15. Elis turėjo devyniasdešimt aštuonerius metus, jo akys buvo taip nusilpusios, kad jis nebegalėjo matyti.

16. Vyras tarė Eliui: „Aš ką tik atėjau iš mūšio. Aš šiandien pabėgau iš mūšio lauko“. Elis klausė: „O kas atsitiko, mano sūnau?“

17. Žinios nešėjas atsakė: „Izraelis bėgo nuo filistinų. Iš tikrųjų kariuomenę ištiko baisios skerdynės. Be to, abu tavo sūnūs – Hofnis ir Finehasas – žuvo, o Dievo Skrynia pagrobta!“

18. Jam paminėjus Dievo Skrynią, Elis virto aukštielninkas iš savo krėslo šalia vartų, nusilaužė sprandą ir numirė, nes buvo senas ir sunkus žmogus. Jis buvo išbuvęs teisėju Izraelyje keturiasdešimt metų.

19. Jo marti, Finehaso žmona, buvo nėščia ir turėjo netrukus gimdyti. Išgirdusi žinią, kad Dievo Skrynia paimta į nelaisvę, kad jos uošvis ir vyras mirę, ji buvo apimta gimdymo skausmų, prigludo prie žemės ir pagimdė.

20. Jai mirštant, padedančios moterys kalbėjo: „Nebijok, nes pagimdei sūnų“. Bet ji neatsakė ir nekreipė dėmesio.

21. Vaiką ji pavadino Ikabodu, sakydama: „Šlovė pasitraukė iš Izraelio!“ – dėl to, kad Dievo Skrynia buvo pagrobta ir dėl savo uošvio bei vyro mirties.

22. „Šlovė pasitraukė iš Izraelio, – sakė ji, – nes Dievo Skrynia pagrobta“.