2 Metraščių 18 KBV
1. Juozapatas buvo labai turtingas ir gerbiamas; jis susigiminiavo su Ahabu.
2. Keleriems metams praėjus, jis nuvyko pas Ahabą į Samariją. Ahabas jam ir jo žmonėms papjovė daug avių bei galvijų ir įtikinėjo jį užpulti Ramot Gileadą.
3. Izraelio karalius Ahabas klausė Judo karaliaus Juozapato: „Ar žygiuosi su manimi į Ramot Gileadą?“ Tas jam atsakė: „Kaip tu, taip ir aš; mano tauta – tavo tauta. Aš eisiu su tavimi į karą.“
4. Juozapatas patarė Izraelio karaliui: „Sužinok, ką sako Viešpats.“
5. Izraelio karalius, sušaukęs keturis šimtus pranašų, klausė: „Ar man eiti į Ramot Gileadą kariauti, ar ne?“ Jie atsakė: „Eik! Dievas jį atiduos į karaliaus rankas.“
6. Bet Juozapatas klausė: „Ar čia nėra Viešpaties pranašo, kad jo galėtume pasiklausti?“
7. Izraelio karalius atsakė Juozapatui: „Yra vienas, per kurį būtų galima paklausti Viešpaties, bet aš jo nekenčiu, nes jis niekuomet nepranašauja apie mane gerai, visuomet tik blogai; tai Imlos sūnus Michėjas.“ Juozapatas atsakė: „Nekalbėk taip, karaliau.“
8. Izraelio karalius pasišaukė vieną valdininką ir įsakė jam skubiai atvesti Imlos sūnų Michėją.
9. Izraelio karalius Ahabas ir Judo karalius Juozapatas, apsivilkę karališkais drabužiais, sėdėjo savo sostuose aikštėje prie Samarijos vartų, ir visi pranašai pranašavo priešais juos.
10. Kenaanos sūnus Zedekijas pasidarė geležinius ragus ir sakė: „Taip sako Viešpats: „Jais badysi sirus, kol juos pribaigsi.“
11. Ir visi pranašai taip pranašavo: „Eik į Ramot Gileadą ir laimėk! Viešpats jį atiduos į karaliaus rankas.“
12. Pasiuntinys, nuėjęs pakviesti Michėjo, jam sakė: „Štai pranašų žodžiai vienbalsiai skelbia gerą žinią karaliui. Tebūna ir tavo žodis panašus į jų; kalbėk tai, kas gera.“
13. Michėjas atsakė: „Kaip gyvas Viešpats, ką mano Dievas man sakys, tą kalbėsiu.“
14. Jam atėjus pas karalių, šis paklausė: „Michėjau, ar mums eiti kariauti į Ramot Gileadą, ar ne?“ Jis atsakė: „Eikite ir laimėkite! Jie bus atiduoti į jūsų rankas.“
15. Karalius jam atsakė: „Kiek kartų reikės tave saikdinti, kad man nieko kito nekalbėtum, tik tiesą Viešpaties vardu?“
16. Tada Michėjas atsakė: „Mačiau visą Izraelį, išsklaidytą kalnuose kaip avis be piemens. O Viešpats tarė: „Šitie neturi valdovo; tegul kiekvienas grįžta su ramybe į savo namus.“
17. Izraelio karalius tarė Juozapatui: „Ar tau nesakiau, kad jis nepranašauja apie mane gera, tik pikta?“
18. Michėjas tęsė: „Klausykitės Viešpaties žodžio! Mačiau Viešpatį, sėdintį savo soste, ir visą dangaus kareiviją, stovinčią Jo dešinėje ir kairėje.
19. Viešpats klausė: „Kas suvedžios Izraelio karalių Ahabą, kad jis eitų ir žūtų Ramot Gileade?“ Vienas sakė taip, kitas – kitaip.
20. Pagaliau viena dvasia, atsistojusi Viešpaties akivaizdoje, tarė: „Aš jį suklaidinsiu.“ Viešpats paklausė: „Kaip?“
21. Ji atsakė: „Aš eisiu ir būsiu melo dvasia visų jo pranašų lūpose.“ Viešpats tarė: „Tau pavyks jį suvedžioti. Eik ir daryk taip.“
22. Taigi Viešpats įdėjo melo dvasią į visų tavo pranašų lūpas, nes Viešpats kalbėjo prieš tave pikta.“
23. Tada priėjo Kenaanos sūnus Zedekijas, trenkė Michėjui į veidą ir tarė: „Kuriuo keliu Viešpaties Dvasia pasitraukė nuo manęs, kad kalbėtų tau?“
24. Michėjas atsakė: „Tai pamatysi tą dieną, kai bėgsi slėptis į vidinį kambarį.“
25. Izraelio karalius įsakė: „Suimkite Michėją, nuveskite jį pas miesto valdytoją Amoną ir pas karaliaus sūnų Jehoašą
26. ir pasakykite: „Taip sako karalius: „Įmeskite jį į kalėjimą ir maitinkite sielvarto duona bei vandeniu, kol aš ramybėje sugrįšiu.“
27. Michėjas atsakė: „Jei tu sugrįši ramybėje, tai Viešpats per mane nekalbėjo!“ Ir dar pridūrė: „Klausykite, visi žmonės!“
28. Izraelio ir Judo karaliai išėjo į Ramot Gileadą.
29. Izraelio karalius tarė Juozapatui: „Aš persirengęs eisiu į mūšį, o tu vilkėk savo drabužiais.“ Izraelio karalius persirengė, ir jie išėjo į mūšį.
30. Sirijos karalius buvo įsakęs savo kovos vežimų viršininkams: „Nekovokite su nieku kitu, tik su Izraelio karaliumi.“
31. Kovos vežimų viršininkai, pamatę Juozapatą, sakė: „Jis yra Izraelio karalius.“ Jie apsupo jį, norėdami kautis. Bet Juozapatas sušuko, ir Viešpats jam padėjo. Dievas nukreipė priešus nuo jo.
32. Kovos vežimų viršininkai, supratę, kad jis ne Izraelio karalius, liovėsi jį puolę.
33. Vienas vyras netaikydamas įtempė lanką ir iššovė; strėlė pataikė Izraelio karaliui tarp šarvų. Tada jis tarė savo vežikui: „Apsisuk ir išvežk mane iš kovos lauko, nes esu sužeistas.“
34. Tą dieną mūšis sustiprėjo, ir Izraelio karalius stovėjo vežime prieš sirus iki vakaro. Saulei leidžiantis, jis mirė.