2 Karalių 4 KBV

1. Vieno pranašo žmona šaukė Eliziejui: „Tavo tarnas, mano vyras, mirė. Tu žinai, kad jis bijojo Viešpaties, tačiau skolintojas atėjo už skolą paimti vergais abu mano sūnus.“

2. Eliziejus klausė: „Kuo galiu padėti? Sakyk, ką turi namuose?“ Ji atsakė: „Nieko kito neturiu, tik ąsotėlį aliejaus.“

3. Jis jai tarė: „Eik ir pasiskolink tuščių indų iš visų savo kaimynų. Nemažai pasiskolink.

4. Sugrįžusi užsirakink duris su savo sūnumis ir pilk aliejų į visus tuščius indus, o pilnus padėk į šalį.“

5. Parėjusi ji su savo sūnumis užsirakino duris, ir jie jai padavinėjo indus, o ji pylė.

6. Kai visi indai buvo pilni, ji tarė sūnui: „Paduok man dar vieną indą.“ Jis atsakė: „Nebėra indų.“ Tuomet aliejus nustojo tekėjęs.

7. Ji, nuėjusi pas Dievo vyrą, viską jam papasakojo. Eliziejus tarė: „Parduok aliejų ir užmokėk skolą, o kas liks, iš to gyvenkite.“

8. Kartą Eliziejus ėjo į Šunemą, kur gyveno turtinga moteris. Ji kvietė jį užeiti pavalgyti. Nuo to laiko kiekvieną kartą praeidamas jis užsukdavo pavalgyti.

9. Kartą ji tarė savo vyrui: „Aš suprantu, kad tas žmogus, kuris nuolat užeina pas mus, yra šventas Dievo vyras.

10. Padarykime mažą kambarėlį ant aukšto ir padėkime jam ten lovą, stalą, kėdę ir lempą, kad užsukęs jis turėtų, kur pailsėti.“

11. Kartą Eliziejus atėjęs užėjo į tą kambarį ir ten ilsėjosi.

12. Jis liepė savo tarnui Gehaziui pakviesti šunemietę. Ji atėjo.

13. Jai atėjus, jis tarė tarnui: „Paklausk jos, kuo galėčiau atsilyginti už visą jos rūpestį. Gal ji norėtų, kad pakalbėčiau už ją su karaliumi ar kariuomenės vadu?“ Ji atsakė: „Aš gyvenu tarp savo žmonių.“

14. Eliziejus vėl klausė: „Ką jai padaryti?“ Gehazis atsiliepė: „Ji neturi sūnaus, o jos vyras senas.“

15. Tuomet Eliziejus liepė pakviesti ją. Atėjusi ji atsistojo tarpduryje.

16. Jis tarė jai: „Už metų, apie šitą laiką, tu glamonėsi sūnų!“ Ji sakė: „O ne, mano viešpatie, Dievo vyre, nemeluok savo tarnaitei.“

17. Moteris pastojo ir po metų pagimdė sūnų, kaip Eliziejus jai buvo sakęs.

18. Vaikas paaugo ir kartą išėjo pas tėvą prie pjovėjų.

19. Jis tarė savo tėvui: „Mano galva, mano galva!“ Tėvas liepė tarnui parnešti jį namo pas motiną.

20. Kai jį parnešė pas motiną, pasėdėjęs ant jos kelių iki vidudienio, jis mirė.

21. Ji užnešė jį, paguldė į Dievo vyro lovą, užrakino duris ir išėjo.

22. Pašaukusi savo vyrą, ji tarė: „Atsiųsk tarną ir asilę, kad galėčiau skubiai nuvykti pas Dievo vyrą ir tuojau sugrįžti.“

23. Jis paklausė: „Kodėl tu eini pas jį šiandien? Juk nei jaunas mėnulis, nei šabas.“ Bet ji atsakė: „Viskas gerai.“

24. Pabalnojusi asilę, ji sakė savo tarnui: „Varyk gyvulį ir skubėk. Nesustok, kol pasakysiu.“

25. Ji atėjo pas Dievo vyrą prie Karmelio kalno. Dievo vyras, pamatęs ją iš tolo, tarė savo tarnui Gehaziui: „Šunemietė čia!

26. Bėk ją pasitikti ir paklausk, kaip sekasi jai, jos vyrui ir vaikui.“ Ji atsakė: „Gerai.“

27. Atėjusi pas Dievo vyrą, ji apkabino jo kojas. Gehazis norėjo atitraukti, bet Dievo vyras tarė: „Palik ją, ji labai nusiminusi. Viešpats nuslėpė tai nuo manęs ir nepasakė.“

28. Ji tarė: „Argi aš tavęs, mano viešpatie, prašiau sūnaus? Argi neprašiau: „Neapgauk manęs“?“

29. Tada Eliziejus liepė Gehaziui susijuosti, pasiimtijo lazdą ir eiti: „Jei ką sutiksi, nesveikink jo, o jei kas tave sveikins, neatsakyk jam. Nuėjęs uždėk mano lazdą ant berniuko veido.“

30. Vaiko motina atsakė Eliziejui: „Kaip gyvas Viešpats ir gyva tavo siela, aš tavęs nepaliksiu.“ Jis nuėjo kartu su ja.

31. Gehazis, nuėjęs pirma jų, uždėjo lazdą ant berniuko, tačiau nebuvo nei balso, nei atsakymo. Tada jis grįžo ir, kelyje susitikęs juos, pasakė jam: „Berniukas nepabudo.“

32. Eliziejus, įėjęs į namus, pamatė negyvą berniuką jo lovoje.

33. Jis užrakino duris ir meldėsi Viešpačiui.

34. Po to jis atsigulė ant vaiko, uždėjo savo burną ant jo burnos, savo akis ant jo akių ir savo rankas ant jo rankų. Vaiko kūnas sušilo.

35. Pasivaikščiojęs Eliziejus vėl išsitiesė ant vaiko. Tuomet berniukas sučiaudėjo septynis kartus ir atsimerkė.

36. Pasišaukęs Gehazį, jis tarė: „Pašauk šunemietę.“ Jai atėjus, jis sakė: „Pasiimk savo sūnų.“

37. Įėjusi ji parpuolė prie jo kojų, nusilenkė iki žemės ir, pasiėmusi sūnų, išėjo.

38. Eliziejus sugrįžo į Gilgalą. Krašte buvo badas. Pranašų sūnums sėdint prie jo, jis liepė savo tarnui užkaisti didelį puodą ir išvirti visiems viralo.

39. Vienas iš jų išėjo į lauką pasirinkti daržovių; jis rado laukinį augalą, nuo kurio prisirinko laukinių moliūgų pilną apsiaustą. Parėjęs juos supjaustė į viralo puodą, nes jų nepažino.

40. Vyrai, paragavę įpilto viralo, šaukė: „Dievo vyre, puode mirtis!“ Jie negalėjo valgyti.

41. Eliziejus liepė atnešti miltų. Supylęs juos į puodą, jis tarė: „Pilkite žmonėms, kad jie valgytų.“ Puode nebuvo nieko kenksmingo.

42. Vienas vyras atėjo iš Baal Šališos ir atnešė Dievo vyrui pirmavaisių duonos: dvidešimt miežinių kepalų ir šviežių varpų maiše. Eliziejus liepė savo tarnui duoti žmonėms valgyti,

43. bet jis atsakė: „Ar tuo maistu galiu pamaitinti šimtą vyrų?“ Eliziejuspakartojo: „Duok žmonėms valgyti, nes Viešpats sako: „Jie valgys ir dar liks.“

44. Jis padavė jiems maistą; jie valgė ir dar liko pagal Viešpaties žodį.