2 Karalių 4 LBD

1. Viena moteris, vieno pranašų mokinių žmona, skundėsi Eliziejui: „Mano vyras, tavo tarnas, mirė. Tu žinai, kad tavo tarnas bijojo VIEŠPATIES, tačiau dabar atėjo jo skolintojas paimti mano dviejų vaikų sau vergais“.

2. Eliziejus tarė jai: „Kuo galiu tau padėti? Pasakyk man, ką turi namie?“ – „Tavo tarnaitė namie neturi nieko kito, tik ąsotį aliejaus“, – atsakė ji.

3. „Nueik, – tarė jis, – ir pasiskolink indų iš visų savo kaimynų – tuščių indų – kiek tik gali.

4. Tada sugrįžk ir užsidaryk duris. Kai tu ir tavo vaikai būsite viduje, pilk [aliejų] į visus tuos indus ir kiekvieną, kuris bus pripiltas, statyk į šalį“.

5. Ji nuėjo ir įėjusi su vaikais į vidų užsidarė duris. Jie padavinėjo jai indus, o ji pylė.

6. Kai indai buvo pilni, tarė savo sūnui: „Atnešk kitą indą“. – „Daugiau indų nebėra“, – atsakė jis. Ir aliejus liovėsi bėgęs.

7. Nuėjusi papasakojo Dievo vyrui, ir jis tarė: „Eik, parduok aliejų ir apmokėk skolas. O iš to, kas liks, tu ir tavo vaikai galite gyventi“.

8. Vieną dieną Eliziejus ėjo per Šunemą. Ten gyvenanti žymi moteris primygtinai kvietė pas save pietų. Po to, kai tik jis eidavo tuo keliu, užeidavo ten pietų.

9. Kartą ji tarė savo vyrui: „Žiūrėk, aš esu tikra, kad jis šventas Dievo vyras. Kadangi jis nuolat praeina mūsų keliu,

10. įrenkime jam ant stogo mažą kambarį su sienomis, pastatykime ten lovą, stalą, krėslą ir žibintą, kad galėtų apsistoti, kai tik pas mus užeis“.

11. Vieną dieną ten užėjęs, jis palypėjo į tą kambarį ir atsigulė.

12. Savo tarnui Gehaziui Eliziejus tarė: „Pašauk tą šunemietę“. Jis pašaukė ją, ir jai atsistojus prieš Eliziejų,

13. šis tarė Gehaziui: „Prašau jai sakyti: ‘Štai dėl mūsų tu pakėlei tiek daug vargo. Ką galime dėl tavęs padaryti? Gal nori, kad pasakytume gerą žodį karaliui tavo labui ar kariuomenės vadui?’“ Ji atsakė: „Aš gyvenu tarp savo žmonių“.

14. „Tad ką galima dėl jos padaryti?“ – klausė jis. Gehazis atsakė: „Na, ji neturi sūnaus, o jos vyras senas“. –

15. „Pašauk ją“, – tarė Eliziejus. Tarnui ją pašaukus, ji atsistojo prie durų.

16. „Šiuo laiku kitais metais, – tarė jis, – glamonėsi sūnų“. Ji atsakė: „Prašyčiau, mano viešpatie, Dievo vyre, neapgaudinėti savo tarnaitės“.

17. Moteris tapo nėščia ir pagimdė sūnų tuo pačiu laiku kitais metais, kaip Eliziejus buvo pažadėjęs.

18. Vaikas paaugo. Vieną dieną jis nuėjo pas tėvą tarp pjovėjų.

19. Ūmai jis ėmė tėvui skųstis: „Ak, mano galva, mano galva!“ Tėvas paliepė tarnui: „Parnešk jį motinai“.

20. Paėmęs tarnas parnešė jį pas motiną. Vaikas buvo su ja iki vidudienio ir numirė ant jos kelių.

21. Užnešusi laiptais į viršų, ji paguldė jį ant Dievo vyro lovos, uždarė duris, paliko jį viduje ir išėjo.

22. Tada pasišaukė savo vyrą, tardama: „Prašau atsiųsti man tarną su asile. Turiu skubiai nukakti pas Dievo vyrą ir sugrįžti“.

23. Jis klausė: „Kodėl šiandien pas jį eini? Juk nei jaunatis, nei šabas“. Ji tarė: „Lik sveikas!“

24. Pabalnojus jai asilę, ji tarė savo tarnui: „Varyk pirmyn gyvulį! Nelėtink dėl manęs, nebent aš tau pasakysiu!“

25. Ji leidosi į kelionę ir atvyko pas Dievo vyrą ant Karmelio kalno. Pamatęs iš tolo ją atjojant, Dievo vyras tarė savo tarnui Gehaziui: „Žiūrėk, šunemietė čia!

26. Nubėk tuojau jos pasitikti ir paklausk: ‘Kaip tau sekasi? Kaip sekasi tavo vyrui? Kaip sekasi tavo vaikui?’“ Ji atsakė: „Gerai!“

27. Bet kai atėjo prie Dievo vyro ant Karmelio kalno, apkabino jam kojas. Gehazis priėjo nustumti jos į šalį, bet Dievo vyras tarė: „Netrukdyk jai, nes ji kenčia kartų sielvartą. Nuo manęs tai VIEŠPATS paslėpė ir nepasakė“.

28. Tada ji prakalbo: „Argi aš prašiau iš savo viešpaties sūnaus? Argi aš nesakiau: ‘Neapgaudinėk manęs!’“

29. Jis tarė Gehaziui: „Susijuosk drabužius per juosmenį, paimk į ranką mano lazdą ir eik. Jeigu ką nors sutiksi, nesisveikink, ir jeigu kas nors tave sveikins, neatsakyk. Uždėk mano lazdą berniukui ant veido“.

30. Bet berniuko motina tarė: „Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas tu, be tavęs aš neisiu“. Tad jis pakilo ir ėjo paskui ją.

31. Nuėjęs pirma jų, Gehazis uždėjo lazdą berniukui ant veido, bet nebuvo nei jokio garso, nei jokio gyvybės ženklo. Jis sugrįžo jo pasitikti ir pasakyti: „Berniukas neatsibudo“.

32. Eliziejus atėjo į namus. Žiūri, ant jo lovos guli berniukas – negyvas.

33. Įėjęs uždarė duris ir palikęs abu už durų meldėsi VIEŠPAČIUI.

34. Po to įlipo į lovą ir gulė ant vaiko. Jis priglaudė savo burną prie jo burnos, savo akis prie jo akių ir savo rankas uždėjo ant jo rankų. Eliziejui gulint išsitiesus ant jo, vaiko kūnas sušilo.

35. Jis nulipo, perėjo kartą skersai išilgai kambario, paskui vėl įlipo ir išsitiesė ant jo. Tada berniukas nusičiaudėjo septynis kartus ir atvėrė akis.

36. Eliziejus pasišaukė Gehazį ir tarė: „Pašauk šunemietę“. Šis pašaukė ją. Jai atėjus pas Eliziejų, jis tarė: „Pasiimk savo sūnų“.

37. Priėjusi ji puolė jam prie kojų, nusilenkdama iki žemės. Tada pasiėmė savo sūnų ir išėjo.

38. Eliziejui sugrįžus į Gilgalą, krašte buvo badas. Pranašų būriui sėdint prieš Eliziejų, jis tarė savo tarnui: „Užkaisk didįjį puodą ir išvirk kokio nors viralo pranašų būriui“.

39. Vienas jų nuėjo į laukus parinkti žolių. Užtikęs laukinį vijoklį, priskynė pilną skraistę jo vaisių. Parėjęs supjaustė juos į viralo puodą, nes nežinojo, kas tai yra.

40. Viralo įpylė vyrams valgyti. Bet vos paragavę viralo jie ėmė šaukti: „O Dievo vyre, puode mirtis!“ Viralo jie negalėjo valgyti.

41. Tada Eliziejus tarė: „Atneškite miltų“. Jis subėrė juos į puodą, tardamas: „Pilk žmonėms, tevalgo“. Puode nebebuvo nieko kenksmingo.

42. Vienas vyras atėjo iš Baal Šališos ir atnešė Dievo vyrui duonos iš pirmienų – dvidešimt miežinės duonos kepalų ir šviežių javų varpų savo maiše. „Duok jos žmonėms, – tarė Eliziejus, – tevalgo“.

43. Bet jo tarnas atsakė: „Kaipgi galiu ją padalyti šimtui žmonių?“ Eliziejus pakartojo: „Duok jos žmonėms, tevalgo, nes taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Jie privalgys, ir dar liks’“.

44. Jis duoną išdalijo, jie privalgė, ir dar liko pagal VIEŠPATIES žodį.