2 Samuelio 15 LBD

1. Ilgainiui Abšalomas įsigijo vežimą bei žirgų ir penkiasdešimt vyrų palydai pirma jo bėgti.

2. Abšalomas keldavosi anksti ir stodavosi prie kelio į miesto vartus. Kai tik žmogus turėdavo bylą, kuriai reikėdavo karaliaus nuosprendžio, Abšalomas šaukdavo, klausdamas: „Iš kurio miesto esi?“ O pastarajam atsakius: „Tavo tarnas yra iš tokios ir tokios Izraelio giminės“, –

3. Abšalomas sakydavo: „Štai tavo ieškiniai geri ir tikri, bet nėra nė vieno, kas karaliaus vardu tave išklausytų“.

4. Abšalomas dar pridurdavo: „O kad aš būčiau teisėjas šioje šalyje! Tada kiekvienas galėtų ateiti pas mane su byla ar reikalu, ir aš priimčiau nuosprendį“.

5. Kai tik koks žmogus prieidavo išreikšti jam pagarbą, Abšalomas ištiesdavo ranką, apkabindavo ir pabučiuodavo.

6. Taip Abšalomas darydavo kiekvienam izraelitui, atėjusiam pas karalių į teismą. Tokiu būdu Abšalomas pavergė visų Izraelio žmonių širdis.

7. Baigiantis ketvirtiems metams, Abšalomas tarė karaliui: „Prašyčiau leisti man vykti į Hebroną ir įvykdyti įžadą, kurį esu padaręs VIEŠPAČIUI.

8. Tavo tarnas, būdamas Aramo Gešūre, padarė įžadą: ‘Jei VIEŠPATS iš tikrųjų parves mane į Jeruzalę, pagarbinsiu VIEŠPATĮ Hebrone’“.

9. „Eik ramybėje!“ – tarė jam karalius.

10. O Abšalomas išsiuntė slapta pasiuntinius į visas Izraelio gimines pasakyti: „Kai tik išgirsite rago balsą, šaukite: ‘Abšalomas tapo karaliumi Hebrone!’“

11. Du šimtai vyrų iš Jeruzalės lydėjo Abšalomą. Jie buvo pakviesti svečiais ir ėjo garbingai, nieko nežinodami.

12. Atnašaudamas aukas, Abšalomas pasiuntė pašaukti Ahitofelį Gilojietį, Dovydo patarėją iš Gilojo miesto. Sąmokslas brendo, ir prie Abšalomo būrėsi vis daugiau ir daugiau žmonių.

13. Pasiuntinys atėjo pas Dovydą ir tarė: „Izraelitų širdys pakrypo į Abšalomą“.

14. Tada Dovydas visiems savo dvariškiams, buvusiems su juo Jeruzalėje, tarė: „Bėkime tuojau pat, antraip nė vienas iš mūsų neišsigelbės nuo Abšalomo. Skubėkite! Antraip jis mus pasivys, atneš mums pražūtį, o miestą sunaikins kalaviju“.

15. Karaliaus dvariškiai sakė karaliui: „Tavo tarnai pasirengę daryti visa, ką tik viešpats mūsų karalius nutars“.

16. Karalius leidosi į kelionę, lydimas visos savo šeimynos, išskyrus dešimt sugulovių, kurias karalius paliko rūpintis rūmais.

17. Tad leidosi karalius į kelionę, lydimas visų dvariškių, ir jie sustojo prie paskutinių namų.

18. Visi dvariškiai praėjo pro jį, visi keretai bei peletai ir visi gatiečiai – šeši šimtai vyrų, kurie buvo atlydėję jį iš Gato – praėjo pro karalių.

19. Tada karalius tarė Itajui Gatiečiui: „Kam gi tau eiti su mumis? Eik atgal ir pabūk su naujuoju karaliumi, nes tu juk svetimšalis ir tremtinys iš savo namų.

20. Tik vakar atkeliavai, nejau šiandien aš galiu versti tave klajoti su mumis, kai pats turiu eiti tik ten, kur galiu? Eik atgal ir pasiimk savuosius. Teparodo tau VIEŠPATS tikrai ištikimą meilę“.

21. Bet Itajas karaliui atsakė: „Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas mano viešpats karalius, kur tik bus mano viešpats karalius, ten bus ir tavo tarnas – ar mirti, ar gyventi“.

22. Dovydas tarė Itajui: „Tad eik ir žygiuok!“ Itajas Gatietis nuėjo drauge su visais savo vyrais ir visais vaikais.

23. Žmonėms einant, visi gyventojai verkė balsu. Karalius perėjo Kidrono slėnį, ir visi žmonės ėjo toliau keliu dykumos link.

24. Atėjo Abjataras, pasirodė ir Cadokas drauge su visais levitais, nešusiais Dievo Sandoros Skrynią. Dievo Skrynią jie padėjo ant žemės, kol praėjo visi iš miesto išėjusieji žmonės.

25. Tada karalius tarė Cadokui: „Parnešk Dievo Skrynią atgal į miestą. Jei rasiu malonę VIEŠPATIES akyse, jis parves mane atgal ir leis man pamatyti ir ją, ir jos buveinę.

26. Bet jei jis sakytų: ‘Tu man nepatinki’, – tikėk manimi, aš pasirengęs. Tedaro jis su manimi, kas gera jo akyse!“

27. Kunigui Cadokui karalius kalbėjo: „Ar supranti? Grįžk į miestą ramybėje, tu ir Abjataras su savo dviem sūnumis – tavo sūnumi Ahimaacu ir Abjataro sūnumi Jehonatanu.

28. Aš palūkuriuosiu prie perėjų į dykumą, kol ateis iš jūsų žodis“.

29. Tad Cadokas ir Abjataras parnešė Dievo Skrynią atgal į Jeruzalę ir ten pasiliko.

30. Tuo tarpu Dovydas kopė Alyvų kalno šlaitu. Kopdamas verkė. Galva buvo pridengta, jis ėjo basas. Ir visi žmonės, buvę su juo, prisidengė galvas ir kopdami verkė.

31. Dovydui buvo pranešta, kad Ahitofelis yra tarp sąmokslininkų, su Abšalomu. „VIEŠPATIE, – meldėsi Dovydas, – prašau paversti niekais Ahitofelio patarimą!“

32. Dovydui pasiekus kalno viršūnę, kur būdavo garbinamas Dievas, Hušajas Archas atėjo jo pasitikti, persiplėšęs drabužį ir žemėmis apsibarstęs galvą.

33. Dovydas tarė jam: „Jei eitum su manimi, būtum man našta.

34. Bet jei grįžtum į miestą ir sakytum Abšalomui: ‘Aš būsiu tavo tarnas, karaliau! Kaip anksčiau buvau tavo tėvo tarnas, taip dabar būsiu tavo’, – niekais paverstum Ahitofelio patarimą.

35. Kunigai Cadokas ir Abjataras ten bus su tavimi. Tad visa, ką girdėsi karaliaus rūmuose, pasakyk kunigams Cadokui ir Abjatarui.

36. Du jų sūnūs – Cadoko sūnus Ahimaacas ir Abjataro sūnus Jehonatanas – bus su tavimi. Per juos praneši man visa, ką išgirsi“.

37. Taip Dovydo draugas Hušajas pasiekė miestą tuo metu, kai Abšalomas įžengė į Jeruzalę.