2 Samuelio 16 KBV

1. Dovydui paėjus kiek toliau nuo kalno viršūnės, jį sutiko Mefi Bošeto tarnas Ciba su pora asilų, apkrautų dviem šimtais duonos kepalų, šimtu ryšulių džiovintų vynuogių, šimtu ryšulių vasaros vaisių ir odine vyno.

2. Karalius klausė Cibos: „Kam tau visa tai?“ Ciba atsakė: „Asilai – karaliaus namiškiams joti, duona ir vaisiai – jaunuoliams valgyti, o vynas – nusilpusiems dykumoje atgaivinti.“

3. Karalius klausė: „Kur yra tavo valdovo sūnus?“ Ciba atsakė karaliui: „Jis pasiliko Jeruzalėje, sakydamas: „Šiandien Izraelis man sugrąžinsmano tėvo karalystę.“

4. Karalius tarė Cibai: „Visa, kas buvo Mefi Bošeto, dabar priklauso tau.“ Ciba atsakė: „Nuolankiai maldauju tave, mano valdove karaliau, leisk man rasti malonę tavo akyse.“

5. Karaliui Dovydui atvykus į Bahurimą, Sauliaus giminės vyras Šimis, Geros sūnus, išėjo ir keikė eidamas.

6. Jis mėtė akmenis į Dovydą ir visus jo tarnus; karalius buvo apsuptas žmonių ir karių.

7. Šimis keikdamas sakė: „Išeik, išeik, tu kraugery, Belialo žmogau!

8. Viešpats atmokėjo tau už visą Sauliaus, vietoj kurio tu tapai karaliumi, namų kraują. Viešpats atidavė karalystę tavo sūnui Abšalomui. Dabar tu patekai nemalonėn, nes esi kraugerys.“

9. Cerujos sūnus Abišajas paklausė karaliaus: „Kodėl šitas stimpantis šuo keikia mano valdovą karalių? Leisk man nueiti ir nuimti jam galvą.“

10. Karalius atsakė: „Kas man ir jums, Cerujos sūnūs? Jei jis keikia, nes Viešpats jam liepė: „Keik Dovydą!“, kas gali klausti: „Kodėl taip darai?“

11. Dovydas kalbėjo Abišajui ir visiems tarnams: „Štai mano paties sūnus ieško mano gyvybės. Tuolabiau šis benjaminas. Palikite jį ramybėje, tegul jis keikia, nes jam taip liepė Viešpats.

12. Gal Viešpats pažvelgs į mano sielvartą ir man atmokės geru už jo šiandieninius keiksmus.“

13. Dovydas ėjo keliu su savo vyrais, o Šimis – kalno šlaitu šalia jo, keikdamas, mėtydamas akmenis ir barstydamas dulkes.

14. Pagaliau karalius ir visi jo žmonės pavargo ir ten ilsėjosi.

15. Abšalomas su visais žmonėmis atėjo į Jeruzalę; Ahitofelis buvo su juo.

16. Archas Hušajas, Dovydo draugas, atėjęs pas Abšalomą, tarė: „Tegyvuoja karalius! Tegyvuoja karalius!“

17. Abšalomas paklausė jo: „Ar toks tavo dėkingumas draugui? Kodėl nėjai su savo draugu?“

18. Hušajas atsakė Abšalomui: „Aš priklausau tam, kurį išrinko Viešpats, Izraelio vyrai ir šitie žmonės.

19. Kam gi aš galėčiau tarnauti, jei ne jo sūnui? Kaip tarnavau tavo tėvui, taip noriu tarnauti tau.“

20. Abšalomas tarė Ahitofeliui: „Patark, ką mums daryti?“

21. Ahitofelis tarė Abšalomui: „Įeik pas savo tėvo suguloves, kurias jis paliko namų saugoti. Kai izraelitai sužinos, kad tapai pasibjaurėtinas savo tėvui, visų tavo šalininkų rankos sustiprės.“

22. Jie pastatė Abšalomui palapinę ant stogo, o jis, visiems izraelitams matant, įėjo pas savo tėvo suguloves.

23. Tais laikais Ahitofelio patarimas būdavo labai vertinamas, lyg jį duotų pats Dievas. Jo patarimų klausė ir Dovydas, ir Abšalomas.