Apaštalų darbai 16 KBV

1. Paulius atkeliavo į Derbę ir Listrą. Ir štai ten buvo vienas mokinys vardu Timotiejus, kurio motina buvo įtikėjusi žydė, o tėvas – graikas.

2. Apie jį liudijo Listros ir Ikonijaus broliai.

3. Paulius panorėjo jį pasiimti su savimi. Jis apipjaustydino jį dėl žydų, gyvenančių tame krašte. Mat visi žinojo jo tėvą esant graiką.

4. Keliaudami per miestus, jie liepdavo tikintiesiems laikytis Jeruzalės apaštalų bei vyresniųjų priimtų nutarimų.

5. Taip bažnyčios stiprėjo tikėjimu ir kasdien augo skaičiumi.

6. Jiems perėjus Frygiją ir Galatijos šalį, Šventoji Dvasia draudė jiems skelbti žodį Azijoje.

7. Atvykę iki Myzijos, jie mėgino eiti į Bitiniją, tačiau Dvasia jų neleido.

8. Perėję Myziją, jie nuėjo į Troadę.

9. Čia Paulius naktį turėjo regėjimą: jam pasirodė makedonietis, kuris maldavo: „Ateik į Makedoniją ir padėk mums!“

10. Po šio regėjimo mes nedelsdami nusprendėme išvykti į Makedoniją, įsitikinę, kad Viešpats mus pašaukė skelbti jiems Evangeliją.

11. Išplaukę iš Troadės, leidomės tiesiog į Samotrakę ir rytojaus dieną į Neapolį.

12. Iš čia atvykome į Filipus – pirmąjį šios Makedonijos dalies miestąkoloniją. Šiame mieste užtrukome kelias dienas.

13. Šabo dieną išėjome už miesto vartų prie upės, kur pagal paprotį buvo maldos vieta, ir atsisėdę kalbėjome susirinkusioms moterims.

14. Viena dievobaiminga moteris vardu Lidija, prekiaujanti purpuro drabužiais, kilusi iš Tiatyrų miesto, klausėsi, ir Viešpats atvėrė jos širdį tam, ką kalbėjo Paulius.

15. Kai ji su savo namiškiais buvo pakrikštyta, ėmė mūsų prašyti: „Jei mane laikote Viešpaties tikinčiąja, ateikite ir pasilikite mano namuose.“ Ji tiesiog mus privertė.

16. Kartą, einančius į maldos vietą, mus pasitiko viena tarnaitė, turinti spėjimo dvasią. Spėdama ji daug uždirbdavo savo šeimininkams.

17. Ji ėmė sekti paskui Paulių bei mus, šaukdama: „Šitie vyrai yra aukščiausiojo Dievo tarnai ir skelbia mums išgelbėjimo kelią.“

18. Taip ji darė daugelį dienų. Neapsikęsdamas Paulius atsigręžė ir paliepė dvasiai: „Jėzaus Kristaus vardu įsakau tau iš jos išeiti!“ Ir dvasia tučtuojau išėjo.

19. Šeimininkai, pamatę, kad jų viltis pasipelnyti žlugo, sugriebė Paulių bei Silą ir nutempė į miesto aikštę pas vyresnybę.

20. Nuvedę pas pretorius, jie tarė: „Šitie žmonės mūsų mieste kelia sąmyšį. Jie yra žydai

21. ir skelbia papročius, kurių mums, romėnams, nevalia nei priimti, nei laikytis.“

22. Prieš juos sukilo ir minia. Pretoriai nuplėšė nuo jų drabužius ir įsakė juos mušti lazdomis.

23. Davę daug kirčių, įmetė juos į kalėjimą, įsakydami kalėjimo prižiūrėtojui rūpestingai saugoti.

24. Gavęs tokį įsakymą, kalėjimo prižiūrėtojas įgrūdo juos į vidinę kamerą, o jų kojas įtvėrė į šiekštą.

25. Apie vidurnaktį Paulius bei Silas meldėsi ir giedojo Dievui himnus. Kiti kaliniai jų klausėsi.

26. Staiga kilo toks stiprus žemės drebėjimas, jog kalėjimo pamatai susvyravo. Bematant atsivėrė visos durys, ir visiems nukrito pančiai.

27. Kalėjimo prižiūrėtojas nubudo ir, pamatęs atviras kalėjimo duris, išsitraukė kalaviją, norėdamas nusižudyti: jis pamanė, kad kaliniai pabėgo.

28. Bet Paulius garsiai sušuko: „Nedaryk sau pikto! Mes visi esame čia.“

29. Paprašęs šviesos, jis šoko vidun ir, visas drebėdamas, puolė Pauliui ir Silui po kojų.

30. Po to išvedė juos laukan ir paklausė: „Gerbiamieji, ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?“

31. Jie atsakė: „Tikėk Viešpatį Jėzų Kristų ir būsi išgelbėtas tu ir tavo namai.“

32. Ir jie skelbė Viešpaties žodį jam ir jo namiškiams.

33. Tą pačią nakties valandą jis pasiėmė juos, nuplovė jų žaizdas ir nedelsiant kartu su visais saviškiais buvo pakrikštytas.

34. Nusivedęs į savo namus, jis padengė jiems stalą ir su visais namiškiais džiūgavo, įtikėjęs Dievą.

35. Dienai išaušus, pretoriai pasiuntė liktorius pranešti: „Paleisk tuos žmones!“

36. Kalėjimo viršininkas perdavė tuos žodžius Pauliui: „Pretoriai liepia jus paleisti. Galite eiti ir ramiai keliauti.“

37. Bet Paulius jiems atsakė: „Mus, Romos piliečius, be teismo viešai mušė ir įmetė į kalėjimą, o dabar nori slapta paleisti?! Šito nebus! Tegul patys ateina ir išveda!“

38. Liktoriai perdavė pretoriams šį atsakymą. Išgirdę, kad tai Romos piliečiai, pretoriai išsigando.

39. Jie atėjo, atsiprašė ir išsivedę prašė, kad paliktų miestą.

40. Išėję iš kalėjimo, Paulius ir Silas užsuko pas Lidiją, pasimatė su broliais, padrąsino juos ir iškeliavo toliau.