Apaštalų darbai 19 KBV
1. Apolui būnant Korinte, Paulius, perėjęs aukštutines sritis, atvyko į Efezą. Užtikęs ten kelis mokinius,
2. paklausė: „Ar įtikėję gavote Šventąją Dvasią?“ Jie atsakė: „Mes nė girdėti negirdėjome, kad yra Šventoji Dvasia.“
3. Jis klausė toliau: „Tai kokiu krikštu jūs buvote pakrikštyti?“ Jie atsakė: „Jono krikštu.“
4. Tada Paulius tarė: „Jonas krikštijo atgailos krikštu, ragindamas žmones tikėti Tą, kuris ateis po jo, būtent Kristų Jėzų.“
5. Tai išgirdę, jie buvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardu.
6. Kai Paulius jiems uždėjo rankas, ant jų nužengė Šventoji Dvasia, ir jie ėmė kalbėti kalbomis ir pranašauti.
7. Iš viso jų buvo apie dvylika vyrų.
8. Paulius nuėjo į sinagogą ir ten tris mėnesius drąsiai kalbėjo, įtikinėdamas ir aiškindamas apie Dievo karalystę.
9. Kai kurie užkietėjo ir netikėjo, piktžodžiaudami tam Keliui daugumos akyse, tad Paulius pasitraukė nuo jų, atskyrė mokinius ir kasdien juos mokė Tirano mokykloje.
10. Tai truko dvejus metus, ir visi Azijos gyventojai, tiek žydai, tiek graikai, išgirdo Viešpaties Jėzaus žodį.
11. Pauliaus rankomis Dievas darė ypatingų stebuklų.
12. Žmonės net dėdavo ligoniams jo kūną lietusias skepetėles bei prijuostes, ir nuo jų pasitraukdavo ligos, išeidavo piktosios dvasios.
13. Panašiai ir kai kurie keliaujantys žydų egzorcistai mėgino turėjusiems piktųjų dvasių prišaukti Viešpaties Jėzaus vardą, sakydami: „Saikdiname Jėzaus vardu, kurį skelbia Paulius.“
14. Taip darė vieno žydų vyresniojo kunigo Skėvo septyni sūnūs.
15. Bet piktoji dvasia jiems atsakė: „Pažįstu Jėzų ir žinau Paulių. O kas jūs esate?“
16. Ir žmogus, turįs piktąją dvasią, užpuolė juos ir nugalėjo su tokia jėga, kad jie nuogi ir sužaloti išbėgo iš anų namų.
17. Apie tai sužinojo visi žydai ir graikai, gyvenantys Efeze. Visus apėmė baimė, o Viešpaties Jėzaus vardas buvo išaukštintas.
18. Daug įtikėjusiųjų atėję išpažindavo ir pasisakydavo, ką buvo darę.
19. Daugelis, užsiiminėjusių magija, sunešė savo knygas ir visų akyse sudegino. Apskaičiuota, kad jos buvo vertos penkiasdešimt tūkstančių sidabro drachmų.
20. Šitaip galingai Viešpaties žodis plito ir stiprėjo.
21. Atlikęs tuos darbus, Paulius buvo dvasios įkvėptas keliauti per Makedoniją ir Achają į Jeruzalę. „Pabuvęs ten, – sakė jis, – turiu pamatyti ir Romą.“
22. Jis nusiuntė į Makedoniją du savo pagalbininkus, Timotiejų ir Erastą, o pats kurį laiką pasiliko Azijoje.
23. Tuo metu kilo nemažas sąmyšis dėl Kelio.
24. Vienas sidabrakalys vardu Demetrijas, gaminęs sidabrines Artemidės šventyklos miniatiūras ir duodavęs gerai uždirbti amatininkams,
25. susivadino juos bei kitus to amato darbininkus ir kalbėjo: „Vyrai, jūs žinote, kad šiuo amatu remiasi mūsų gerovė.
26. Bet jūs matote ir girdite, kad tas Paulius ne tik Efeze, bet ir beveik visoje Azijoje įtikino ir patraukė daug žmonių, tvirtindamas, esą tai ne dievai, kurie pagaminami žmonių rankomis.
27. Gresia pavojus, kad ne tik smuks mūsų verslas, bet kad bus paniekinta didžiosios deivės Artemidės šventykla ir žlugs didybė tos, kurią garbina visa Azija ir visas pasaulis.“
28. Tai išgirdę, jie labai įniršo ir ėmė šaukti: „Didi efeziečių Artemidė!“
29. Sąmyšis apėmė visą miestą, ir jie, pagriebę Pauliaus palydovus, makedoniečius Gajų ir Aristarchą, visi kaip vienas pasileido bėgti į teatrą.
30. Pauliui panorus įsimaišyti į minią, mokiniai jo neleido.
31. Taip pat ir keli jo bičiuliai, Azijos valdininkai, per kitus prašė, kad jis neitų į teatrą.
32. O ten vieni rėkavo vienaip, kiti – kitaip. Susirinkimas buvo toks pakrikęs, jog daugumas net nežinojo, kuriam galui susirinkta.
33. Iš minios ištempė Aleksandrą, kurį žydai stūmė į priekį. Aleksandras, pamojęs ranka, norėjo pasiaiškinti miniai.
34. Bet, pažinę jį esant žydą, visi vienu balsu ėmė rėkti ir kokias dvi valandas šūkavo: „Didi efeziečių Artemidė!“
35. Galiausiai miesto raštininkas, nuraminęs minią, pasakė: „Efezo vyrai! Kur rasi žmogų, kuris nežinotų, jog efeziečių miestas garbina didžiąją deivę Artemidę ir iš dangaus nukritusią jos statulą?!
36. Šito niekas negali paneigti. Taigi nusiraminkite ir nieko galvotrūkčiais nedarykite.
37. Jūs atitempėte čionai šiuos vyrus, kurie nėra nei šventyklos vagys, nei piktžodžiautojai mūsų deivei.
38. Jei Demetrijas ir jo bendrai amatininkai turi prieš ką nors skundą, tai tam yra teismo dienos ir prokonsulai, tegul sau bylinėjasi.
39. O jeigu jūs turite kokį kitą apsvarstytiną reikalą, tai jį bus galima išspręsti teisėtame susirinkime.
40. Šiaip jau yra pavojus būti apkaltintiems maištu dėl to, kas šiandien čia dėjosi, nes nėra jokio pagrindo, kuriuo galėtume pateisinti šį sambrūzdį.“ Tai pasakęs, jis paleido susirinkimą.