Apaštalų darbai 21 KBV
1. Išsiplėšę iš jų glėbio, išplaukėme ir tiesiu keliu atvykome į Kosą, o kitą dieną į Rodą ir iš ten į Patarą.
2. Radę laivą, plaukiantį į Finikiją, įlipome ir išplaukėme.
3. Išvydę artėjant Kiprą, palikome jį kairėje ir plaukėme į Siriją, kur išlipome Tyre. Ten laivas turėjo iškrauti savo krovinius.
4. Suradę mokinių, išbuvome su jais septynias dienas. Dvasios paskatinti, jie patarė Pauliui nevykti į Jeruzalę.
5. Praėjus toms dienoms, mes išėjome ir leidomės į kelionę, o jie visi kartu su žmonomis ir vaikais palydėjo mus iki miesto ribos. Pajūryje suklaupę visi pasimeldėme.
6. Vieni su kitais atsisveikinę, sulipome į laivą, o jie sugrįžo namo.
7. Keliaudami toliau iš Tyro atplaukėme į Ptolemaidę. Ten pasveikinome brolius ir pasilikome pas juos vienai dienai.
8. Kitą dieną Paulius ir mes, buvę su juo, vėl iškeliavome ir atvykome į Cezarėją. Ten nuėjome į evangelisto Pilypo, vieno iš septynių, namus ir pas jį pasilikome.
9. Jis turėjo keturias netekėjusias dukteris, kurios pranašaudavo.
10. Mums būnant ten daugiau dienų, iš Judėjos atėjo vienas pranašas vardu Agabas.
11. Atėjęs pas mus, jis paėmė Pauliaus juostą ir, susirišęs ja rankas ir kojas, tarė: „Taip sako Šventoji Dvasia: „Vyrą, kuriam priklauso ši juosta, taip Jeruzalėje supančios žydai ir atiduos į pagonių rankas.“
12. Tai išgirdę, ir mes, ir tenykščiai prašėme, kad jis neitų į Jeruzalę.
13. Bet Paulius atsakė: „Kodėl raudate ir draskote man širdį? Aš pasirengęs Jeruzalėje dėl Viešpaties Jėzaus vardo ne tik būti supančiotas, bet ir numirti!“
14. Jam nesiduodant perkalbamam, mes nurimome ir tarėme: „Tebūnie Viešpaties valia!“
15. Po tų dienų, susiruošę į kelią, išvykome į Jeruzalę.
16. Mus lydėjo kai kurie mokiniai iš Cezarėjos ir nuvedė apsistoti pas vieną kiprietį, seną mokinį Mnasoną.
17. Kai atvykome į Jeruzalę, broliai mus džiaugsmingai priėmė.
18. Kitą dieną Paulius kartu su mumis nuėjo pas Jokūbą, kur buvo susirinkę visi vyresnieji.
19. Juos pasveikinęs, jis smulkiai išdėstė visa, ką Dievas padarė tarp pagonių per jo tarnystę.
20. Jie išklausę šlovino Viešpatį ir tarė Pauliui: „Tu matai, broli, kiek daug tūkstančių žydų tapo tikinčiaisiais, ir jie visi uoliai laikosi Įstatymo.
21. Bet jiems prikalbėta apie tave, kad tu mokai visus žydus, gyvenančius tarp pagonių, atsižadėti Mozės, sakydamas, jog jiems nereikia apipjaustyti vaikų nei laikytis papročių.
22. Ką daryti? Jie būtinai susirinks, išgirdę, kad esi atvykęs.
23. Todėl padaryk, kaip tau sakome. Pas mus yra keturi vyrai, padarę įžadą.
24. Pasiimk juos, apsivalyk kartu su jais ir prisiimk jų išlaidas, kad jie galėtų nusikirpti plaukus. Tada visi pamatys, jog gandai apie tave nieko verti ir tu nenukrypdamas laikaisi Įstatymo.
25. O dėl tikinčiųjų iš pagonių, tai mes išsiuntėme nurodymus, kad jie saugotųsi to, kas paaukota stabams, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo.“
26. Tada Paulius pasiėmė tuos vyrus ir kitą dieną su jais apsivalęs įėjo į šventyklą. Ten jis paskelbė apsivalymo dienų pabaigą, kada už kiekvieną iš jų turės būti paaukota auka.
27. Toms septynioms dienoms baigiantis, žydai iš Azijos, pastebėję Paulių šventykloje, sukurstė visą minią ir, nutvėrę jį,
28. ėmė šaukti: „Izraelio vyrai, padėkite! Šitas žmogus visur visus moko prieš tautą, Įstatymą ir šią vietą. Jis net atsivedė šventyklon graikų ir suteršė šią šventą vietą.“
29. Mat jie prieš tai matė su juo mieste Trofimą iš Efezo ir manė, kad Paulius jį atsivedęs į šventyklą.
30. Sujudo visas miestas, subėgo žmonės, nutvėrė Paulių ir ištempė jį iš šventyklos. Durys bematant buvo uždarytos.
31. Jiems ketinant jį užmušti, įgulos viršininkui – tribūnui buvo duota žinia, kad visoje Jeruzalėje kyla sąmyšis.
32. Jis nedelsdamas su kareiviais ir šimtininkais atskubėjo ten. Jie, pamatę tribūną ir kareivius, liovėsi mušę Paulių.
33. Prisiartinęs tribūnas suėmė Paulių ir įsakė surišti dviem grandinėmis. Paskui paklausė, kas jis esąs ir ką padaręs.
34. Tuo tarpu iš minios šaukė tai šį, tai tą. Negalėdamas dėl triukšmo nieko tikro apie jį sužinoti, tribūnas įsakė nuvesti Paulių į kareivines.
35. Atėjus prie laiptų, dėl minios įsisiautėjimo kareiviams teko jį nešte nešti,
36. nes žmonių minia sekė iš paskos, šaukdama: „Mirtis jam!“
37. Vedamas į kareivines, Paulius kreipėsi į tribūną: „Ar galiu tau šį tą pasakyti?“ Šis atsiliepė: „Tu moki graikiškai?
38. Tai tu – ne anas egiptietis, kuris neseniai sukėlė sąmyšį ir išsivedė į dykumą keturis tūkstančius vyrų žudikų?“
39. Paulius atsakė: „Aš esu žydas iš Kilikijos Tarso, taigi žymaus miesto pilietis. Prašau tavęs, leisk man prabilti žmonėms.“
40. Tribūnas sutiko. Paulius atsistojo ant laiptų ir pamojo ranka miniai. Visiems nutilus, jis prabilo hebrajų kalba: