Apaštalų darbai 7 KBV

1. Vyriausiasis kunigas paklausė: „Ar tikrai taip yra?“

2. O Steponas prabilo: „Vyrai broliai ir tėvai, paklausykite! Šlovės Dievas apsireiškė mūsų tėvui Abraomui Mesopotamijoje, kai jis dar nebuvo persikėlęs į Charaną,

3. ir pasakė jam: „Išeik iš savo krašto, nuo savo giminių, ir keliauk į šalį, kurią tau parodysiu.“

4. Tada jis paliko chaldėjų kraštą ir apsigyveno Charane. Iš ten, jo tėvui mirus, Dievas atvedė jį į šitą šalį, kurioje jūs dabar gyvenate.

5. Bet čia jam nedavė paveldėti nė pėdos žemės, tik pažadėjo ją atiduoti jo ir jo palikuonių nuosavybėn, nors jis dar buvo bevaikis.

6. Dievas pasakė, kad jo palikuonys gyvens kaip ateiviai svetimoje žemėje ir keturis šimtus metų bus pavergti ir skriaudžiami.

7. „Tačiau, – tarė Dievas, – Aš nuteisiu tautą, kuriai jie vergaus; tada jie išeis ir tarnaus man šitoje vietoje.“

8. Ir tuomet Jis davė jam apipjaustymo sandorą. Tada Abraomui gimė Izaokas, kurį jis apipjaustė aštuntąją dieną. Izaokui gimė Jokūbas, o Jokūbui gimė dvylika patriarchų.

9. Šie patriarchai iš pavydo pardavė Juozapą į Egiptą. Bet Dievas buvo su juo,

10. išgelbėjo Juozapą iš visų jo vargų ir suteikė jam malonės bei išminties Egipto karaliaus – faraono akivaizdoje. Tas jį paskyrė Egipto ir visų savo namų valdytoju.

11. Tuomet visą Egipto žemę ir Kanaaną ištiko badas bei didis vargas, ir mūsų tėvai negalėjo rasti sau maisto.

12. Išgirdęs, kad Egipte yra javų, Jokūbas išsiuntė ten mūsų tėvus pirmą kartą,

13. o antrą kartą Juozapas leidosi savo brolių atpažįstamas, ir faraonas sužinojo apie Juozapo giminę.

14. Tada Juozapas pasiuntė pakviesti savo tėvo Jokūbo ir visų giminaičių – septyniasdešimt penkių sielų.

15. Šitaip Jokūbas iškeliavo į Egiptą. Ten mirė jis ir mūsų tėvai.

16. Juos pargabeno į Sichemą ir palaidojo kape, kurį Abraomas už pinigus buvo nupirkęs iš sichemiečio Emoro sūnų.

17. Artėjant metui pažado, dėl kurio Dievas buvo prisiekęs Abraomui, tauta išaugo ir išsiplėtė Egipte,

18. kol pakilo kitas karalius, kuris nieko nežinojo apie Juozapą.

19. Jis klastingai elgėsi su mūsų gimine, versdamas mūsų tėvus išmesti savo kūdikius, kad jie neliktų gyvi.

20. Tuo metu gimė Mozė, kuris buvo mielas Dievui. Tris mėnesius jis buvo auginamas savo tėvo namuose,

21. o kai buvo išmestas, jį pasiėmė faraono duktė ir augino kaip savo pačios sūnų.

22. Mozė buvo išmokytas visos Egipto išminties ir tapo galingas žodžiais ir darbais.

23. Kai jam sukako keturiasdešimt metų, jo širdyje kilo troškimas aplankyti savo brolius, Izraelio vaikus.

24. Pamatęs vieną iš jų skriaudžiamą, stojo ginti jo ir keršydamas užmušė egiptietį.

25. Mozė tikėjosi, kad jo broliai suprasią, jog Dievas jo ranka suteiks jiems išgelbėjimą, bet jie šito nesuprato.

26. Kitą dieną jis priėjo prie besimušančių tautiečių ir mėgino juos sutaikinti, sakydamas: „Vyrai, jūs esate broliai! Kodėl skriaudžiate vienas kitą?“

27. Bet tasai, kuris skriaudė artimą, atstūmė jį, sakydamas: „Kas tave paskyrė mūsų valdovu ir teisėju?

28. Gal nori ir mane nužudyti, kaip vakar nužudei egiptietį?“

29. Tai išgirdęs, Mozė pabėgo ir buvo ateivis Madiano krašte, kur jam gimė du sūnūs.

30. Po keturiasdešimties metų Sinajaus kalno dykumoje jam pasirodė angelas degančio erškėčių krūmo liepsnose.

31. Tai pamatęs, Mozė labai nusistebėjo reginiu. Kai jis artinosi, norėdamas geriau įsižiūrėti, jam pasigirdo Viešpaties balsas:

32. „Aš esu tavo tėvų Dievas, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas.“ Tada Mozė ėmė drebėti ir nebedrįso toliau žiūrėti.

33. O Viešpats jam tarė: „Nusiauk nuo kojų apavą, nes ta vieta, kur tu stovi, yra šventa žemė.

34. Aš regėte regėjau savo tautos priespaudą Egipte, išgirdau jos dejones ir nužengiau jos išvaduoti. Tad ateik čia, Aš pasiųsiu tave į Egiptą.“

35. Tą Mozę, kurio jie išsižadėjo, sakydami: „Kas tave paskyrė valdovu ir teisėju?“, Dievas pasiuntė kaip vedlį ir gelbėtoją ranka angelo, kuris pasirodė jam erškėčių krūme.

36. Jis išvedė juos, darydamas stebuklus bei ženklus Egipto žemėje, prie Raudonosios jūros ir per keturiasdešimt metų dykumoje.

37. Tai šis Mozė pasakė Izraelio vaikams: „Dievas pažadins jums iš jūsų brolių Pranašą, panašiai kaip mane.“

38. Tai jis susirinkimo dieną dykumoje tarpininkavo tarp angelo, kalbėjusio jam Sinajaus kalne, ir mūsų tėvų. Ten jis gavo mums skirtuosius gyvenimo žodžius.

39. Jam mūsų tėvai nenorėjo paklusti, atstūmė jį ir savo širdis nukreipė į Egiptą.

40. Jie tarė Aaronui: „Padaryk mums dievų, kurie žygiuotų mūsų priekyje, nes mes nežinome, kas nutiko tam Mozei, kuris išvedė mus iš Egipto žemės.“

41. Taip anomis dienomis jie pasidirbo veršį, atnašavo stabui auką ir džiaugėsi savo rankų darbu.

42. Tada Dievas nusigręžė nuo jų ir paliko juos garbinti dangaus kareiviją, kaip parašyta pranašų knygoje: „Ar jūs, Izraelio namai, man atnešėte aukų bei atnašų, keturiasdešimt metų būdami dykumoje?

43. Jūs pasiėmėte Molocho palapinę ir dievo Refano žvaigždę – stabus, kuriuos pasidirbote garbinti. Todėl ištremsiu jus anapus Babilono.“

44. Mūsų tėvai dykumoje turėjo Liudijimo palapinę, kaip įsakė Tas, kuris kalbėjo Mozei, kad padarytų ją pagal regėtą jos vaizdą.

45. Mūsų tėvai su Jozue pasiėmė ją ir atsigabeno į žemes pagonių, kuriuos Dievas išvijo nuo mūsų tėvų akių. Taip pasiliko iki Dovydo dienų.

46. Šis susilaukė Dievo akyse malonės ir meldė, kad rastų buveinę Jokūbo Dievui.

47. Ir Saliamonas pastatė Jam namus.

48. Bet Aukščiausiasis negyvena rankų darbo šventyklose, kaip sako ir pranašas:

49. „Dangus – mano sostas, o žemė – pakojis po mano kojomis. Kokius gi namus man statysite, – klausia Viešpats, – ar kokia mano poilsio vieta?

50. Argi ne mano ranka visa tai padarė?“

51. Jūs, kietasprandžiai, neapipjaustytomis širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų tėvai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai.

52. Kurio iš pranašų nepersekiojo jūsų tėvai? Jie užmušė iš anksto skelbusius Teisiojo atėjimą. Ir jūs dabar tapote Jo išdavėjais ir žudikais.

53. Jūs, kurie gavote Įstatymą, paskelbtą per angelus, bet jo nesilaikėte.“

54. Tie žodžiai jiems draskė širdį, ir jie griežė dantimis.

55. O Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje.

56. Jis tarė: „Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje.“

57. Tada, baisiai rėkdami, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį,

58. išsitempė už miesto ir užmėtė akmenimis. Liudytojai pasidėjo savo drabužius prie vieno jauno vyro vardu Saulius kojų.

59. Taip jie mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!“

60. Pagaliau suklupęs jis galingu balsu sušuko: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ Ir, tai ištaręs, užmigo.