Apaštalų darbai 7 LBDKAN

1. Vyriausiasis kunigas paklausė: „Ar tai tiesa?“

2. O Steponas prabilo: „Broliai ir tėvai, pasiklausykite! Šlovingasis Dievas apsireiškė mūsų tėvui Abraomui Mesopotamijoje, kai jis dar nebuvo persikėlęs į Charaną,

3. ir įsakė: Išeik iš savo krašto, nuo savo giminių, ir keliauk į šalį, kurią tau parodysiu.

4. Tada jis paliko chaldėjų kraštą ir apsigyveno Charane. Iš ten, jo tėvui mirus, Dievas jam liepė persikelti į šitą šalį, kurioje jūs dabar gyvenate.

5. Bet čia jam nedavė nuosavybėn nė pėdos žemės, tik pažadėjo šitą kraštą atiduoti jam ir jo palikuonims, nors jis buvo bevaikis.

6. Taigi Dievas pasakė, kad jo palikuonys gyvens kaip ateiviai svetimoje žemėje ir keturis šimtus metų bus pavergti bei skriaudžiami.

7. Tačiau, – tarė Dievas, – aš nuteisiu tautą, kuriai jie vergaus; tada jie iškeliaus ir tarnaus man šitoje vietoje.

8. Ir tuomet jis sudarė su juo apipjaustymo sandorą. Tada Abraomui gimė Izaokas, kurį jis apipjaustė aštuntąją dieną. Izaokui gimė Jokūbas, o Jokūbui gimė dvylika patriarchų.

9. Šie patriarchai iš pavydo pardavė Juozapą į Egiptą, bet Dievas buvo su juo.

10. Jis išgelbėjo Juozapą iš visų vargų ir suteikė malonės bei išminties Egipto valdovo faraono akivaizdoje. Tas jį paskyrė Egipto ir visų savo namų valdytoju.

11. Tuomet visą Egiptą ir Kanaaną ištiko badas ir baisi nelemtis. Taip pat ir mūsų protėviai negalėjo rasti sau maisto.

12. Išgirdęs, kad Egipte galima gauti javų, Jokūbas ten išsiuntė mūsų protėvius pirmą kartą,

13. o antrą kartą Juozapas leidosi savo brolių atpažįstamas, ir faraonas sužinojo apie Juozapo kilmę.

14. Tuomet Juozapas pasiuntė [brolius] parkviesti savo tėvo Jokūbo ir visos šeimynos – septyniasdešimt penkių asmenų.

15. Šitaip Jokūbas nukeliavo į Egiptą. Ten mirė jis ir mūsų protėviai.

16. Jie buvo pargabenti į Sichemą ir palaidoti kapuose, kuriuos Abraomas už pinigus buvo nupirkęs Sicheme iš Emoro vaikų.

17. Artinantis metui pažado, kurį Dievas buvo davęs Abraomui, tauta išaugo ir išsiplėtė Egipte,

18. kol Egipte ėmė viešpatauti kitas karalius, kuris nieko nežinojo apie Juozapą.

19. Jis ėmė klastingai elgtis su mūsų tauta, versdamas mūsų protėvius išmesti savo kūdikius, kad jie neliktų gyvi.

20. Tuo metu gimė Mozė, kuris buvo mielas Dievui. Jis išbuvo tris mėnesius savo tėvo namuose,

21. o kai buvo išmestas, jį pasiėmė auginti faraono duktė ir įsūnijo.

22. Mozė buvo išmokytas visos Egipto išminties ir tapo galingas žodžiais ir darbais.

23. Kai jis sulaukė keturiasdešimt metų, jam kilo mintis aplankyti savuosius brolius izraelitus.

24. Kartą, pamatęs vieną skriaudžiamą tautietį, stojo ginti jo ir keršydamas užmušė egiptietį.

25. Mozė tikėjosi, kad jo broliai suprasią, jog Dievas per jį suteiks jiems išgelbėjimą, bet jie šito nesuprato.

26. Kitą dieną jis pasirodė tarp kelių susivaidijusių tautiečių ir mėgino juos sutaikyti, sakydamas: ‘Vyrai, jūs esate broliai! Kodėl skriaudžiate vieni kitus?’

27. Bet tasai, kuris buvo nuskriaudęs artimą, atstūmė jį, sakydamas: ‘Kas tave paskyrė mūsų valdovu ir teisėju?

28. Gal rengiesi ir mane nužudyti, kaip vakar nužudei egiptietį?’

29. Tai išgirdęs, Mozė pabėgo ir tapo išeiviu Madiano krašte, o ten jam gimė du sūnūs.

30. Po keturiasdešimt metų Sinajaus kalno dykumoje jam pasirodė angelas degančio erškėčių krūmo liepsnose.

31. Tai pamatęs, Mozė nusistebėjo reginiu. Kai jis artinosi, norėdamas geriau įsižiūrėti, pasigirdo Viešpaties balsas:

32. ‘Aš esu tavo tėvų Dievas, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas’. Tada Mozė ėmė drebėti ir nebedrįso toliau žiūrėti.

33. O Viešpats jam tarė: ‘Nusiauk kojų apavą, nes toje vietoje, kur stovi, žemė yra šventa.

34. Aš regėte regėjau savo tautos priespaudą Egipte ir, išgirdęs jos aimanavimus, nužengiau jos išvaduoti. Tad ateik čionai, aš ketinu tave pasiųsti į Egiptą’.

35. Tad tą Mozę, kurio jie buvo išsižadėję, sakydami: ‘Kas tave paskyrė valdovu ir teisėju?’ – Dievas pasiuntė kaip valdovą ir išvaduotoją, globojamą angelo, kuris buvo pasirodęs jam erškėtyje.

36. Jis išvedė juos, darydamas stebuklus ir ženklus Egipto žemėje, prie Raudonosios jūros ir per keturiasdešimt metų dykumoje.

37. Tai šis Mozė yra pasakęs izraelitams: ‘Dievas pažadins iš jūsų brolių pranašą, panašiai kaip mane’.

38. Tai jis susirinkimo dieną tyruose tarpininkavo tarp angelo, kalbėjusio jam Sinajaus kalne, ir mūsų protėvių. Tai jis gavo mums skirtus gyvenimo žodžius.

39. Deja, mūsų protėviai nenorėjo jam paklusti. Jie atstūmė jį ir savo širdžių troškimus nukreipė į Egiptą.

40. Jie tarė Aaronui: ‘Padaryk mums dievų, kurie žygiuotų mūsų priekyje, nes mes nežinome, kas nutiko tam Mozei, išvedusiam mus iš Egipto’.

41. Ir šitaip anomis dienomis jie pasidirbo veršį, ėmė aukoti stabui atnašą ir džiaugėsi savo rankų darbu.

42. Tada Dievas nusigręžė nuo jų ir paliko jiems garbinti dangaus kareiviją, kaip parašyta Pranašų knygoje: Ar jūs, Izraelio namai, man atnešėte aukų bei atnašų, keturiasdešimt metų būdami tyruose?

43. Ne! Jūs pasiėmėte Molocho padangtę ir dievo Refano žvaigždę – stabus, kuriuos pasidirbote garbinti. Todėl ištremsiu jus anapus Babilono.

44. Mūsų protėviai dykumoje turėjo liudijimo padangtę, įrengtą kalbėjusiojo Mozei nurodymu, kad padarytų ją pagal regėtą jos pavyzdį.

45. Mūsų protėviai ją pasiėmė ir atsigabeno, kai Jozuė užėmė pagonių žemes. Dievas išstūmė pagonis, užleisdamas jų vietą mūsų tėvams iki pat Dovydo laikų.

46. Šis susilaukė Dievo akyse malonės ir prašė nurodymo statyti šventyklą Jokūbo namams;

47. ją ir pastatė Saliamonas.

48. Vis dėlto Aukščiausiasis negyvena rankų darbo būstuose. Taip sako ir pranašas:

49. Dangus – mano sostas, o žemė – pakojis po mano kojų. Kokius namus jūs norite man pastatyti? – klausia Viešpats, – ir kokia mano poilsio vieta?

50. Argi ne mano ranka visa tai padarė?!

51. Jūs, kietasprandžiai, pagonių širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų protėviai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai.

52. Argi buvo pranašas, kurio nebūtų persekioję jūsų tėvai? Deja, jie žudydavo pranašaujančius Teisiojo atėjimą. Ir jūs dabar esate jo išdavėjai ir žudikai!

53. Jūs, kurie gavote Įstatymą, paskelbtą per angelus, bet jo nesilaikėte“.

54. Tai išgirdę, jie baisiai įniršo ir ėmė ant jo griežti dantimis.

55. O Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje.

56. Jis tarė: „Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje“.

57. Tada, baisiai rėkdami, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį,

58. išsitempė už miesto ir užmušė akmenimis. Liudytojai pasidėjo savo drabužius prie kojų vieno jauno vyro, vardu Sauliaus.

59. Taip jie mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!“

60. Pagaliau suklupęs galingu balsu sušuko: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ Ir, tai ištaręs, užmigo.