Danieliaus 10 KBV
1. Trečiaisiais Persijos karaliaus Kyro metais Danieliui, vadinamam Beltšacaru, buvo suteiktas apreiškimas. Tai buvo teisingas apreiškimas, bet jam skirtas laikas buvo toli. Jis suprato apreiškimą ir suvokė regėjimą.
2. Tuo metu aš, Danielius, gedėjau tris savaites.
3. Skanios duonos nevalgiau, mėsos ir vyno neėmiau į burną ir nesitepiau aliejumi, kol praėjo trys savaitės.
4. Pirmo mėnesio dvidešimt ketvirtą dieną stovėjau ant didelės Tigro upės kranto.
5. Pakėlęs akis, pamačiau ten stovintį vyrą, apsivilkusį drobiniais ir susijuosusį gryno Ufazo aukso juosta.
6. Jo kūnas buvo kaip berilas, veidas atrodė kaip žaibas, akys – kaip liepsnojantys deglai, rankos ir kojos – kaip žėrintis varis, o žodžiai skambėjo kaip didelės minios ūžesys.
7. Aš, Danielius, vienas temačiau tą regėjimą. Vyrai, kurie buvo su manimi, nematė jo, bet didelė baimė apėmė juos ir jie pasislėpė.
8. Aš likau vienas. Kai pamačiau šitą didingą regėjimą, manyje neliko jėgų. Mano veidas persikreipė, aš netekau jėgų.
9. Išgirdau žodžių garsą ir išgirdęs kritau be amo veidu į žemę.
10. Ir štai mane palietė ranka, kuri pastatė mane drebantį ant kelių ir delnų.
11. Jis man tarė: „Danieliau, didžiai mylimas vyre! Suprask žodžius, kuriuos tau kalbėsiu, ir atsistok, nes esu siųstas pas tave!“ Jam kalbant, aš drebėdamas atsistojau.
12. Jis toliau kalbėjo: „Danieliau, nebijok! Nuo pirmos dienos, kai širdyje nusprendei suprasti ir nusižeminti savo Dievo akivaizdoje, tavo žodžiai buvo išgirsti, ir aš atėjau dėl tavo žodžių.
13. Persų karalystės kunigaikštis priešinosi man dvidešimt vieną dieną. Bet štai Mykolas, vienas iš vyresniųjų kunigaikščių, atėjo man į pagalbą, nes aš vienas buvau likęs ten su Persijos karaliais.
14. Dabar aš atėjau tau paaiškinti, kas atsitiks tavo tautai paskutinėmis dienomis, nes šitas regėjimas skirtas tolimai ateičiai.“
15. Jam taip kalbant su manimi, aš nuleidau akis ir netekau žado.
16. Štai kažkas, panašus į žmogaus sūnų, palietė mano lūpas. Tada aš kalbėjau stovinčiam prieš mane: „Mano viešpatie! Regėjimo metu mane apėmė skausmai ir aš netekau jėgų.
17. Kaipgi aš, viešpaties tarnas, galėčiau kalbėti su savo viešpačiu? Manyje nebėra jėgų ir aš neatgaunu kvapo.“
18. Tada mane vėl palietė ir sustiprino tas pats žmogaus pavidalas.
19. Jis tarė: „Nebijok, didžiai mylimas vyre! Ramybė tau! Būk stiprus. Taip, būk stiprus!“ Jam kalbant su manimi, aš buvau sustiprintas ir tariau: „Tekalba mano viešpats, nes tu mane sustiprinai!“
20. Jis atsakė: „Ar žinai, kodėl atėjau pas tave? Dabar vėl grįšiu kovoti su persų kunigaikščiu ir, kai išeisiu, ateis Graikijos kunigaikštis.
21. Aš tau paskelbsiu, kas parašyta tiesos knygoje. Nėra nė vieno, kuris man padėtų prieš juos, tik Mykolas, jūsų kunigaikštis.“