Danieliaus 12 KBV

1. „Tuo laiku pakils Mykolas, didysis kunigaikštis, kuris gina tavo tautiečius. Tada ateis tokie sunkūs laikai, kokių nebuvo nuo tautos atsiradimo. Tada tavo tauta bus išgelbėta – kiekvienas, kuris bus rastas knygoje.

2. Daugelis miegančių žemės dulkėse pabus: vieni – amžinam gyvenimui, kiti – amžinai paniekai ir gėdai.

3. Išmintingieji spindės kaip dangaus šviesuliai ir tie, kurie nukreipė daugelį į teisumą – kaip žvaigždės per amžių amžius.

4. O tu, Danieliau, paslėpk tuos žodžius ir užantspauduok knygą iki skirto laiko. Daugelis ją perskaitys ir įgaus pažinimo.“

5. Aš, Danielius, žiūrėjau ir mačiau stovinčius kitus du: vienas – šitame upės krante, o kitas – anapus upės.

6. Tada vienas klausė drobiniais apsivilkusį, stovintį ant upės vandenų: „Ar toli tų nuostabių įvykių galas?“

7. Išgirdau kalbant drobiniais apsivilkusįjį, stovintį ant upės vandenų. Jis pakėlė savo dešinę ir kairę į dangų ir prisiekė amžinai Gyvuoju, tardamas: „Užtruks vieną laiką, du laikus ir pusę laiko; kai pasibaigs šventosios tautos galios naikinimas, tada visa bus įvykdyta.“

8. Aš tai girdėjau, bet nesupratau ir klausiau: „Mano Viešpatie, koks bus šių dalykų galas?“

9. Jis atsakė: „Danieliau, eik savo keliu, nes tie žodžiai yra paslėpti ir užantspauduoti iki laikų pabaigos.

10. Daugelis bus apvalyti, išbalinti ir išmėginti, bet nedorėliai elgsis nedorai ir to nesupras, o išmintingieji supras.

11. Nuo to laiko, kai kasdienę auką pašalins ir pastatys sunaikinimo pabaisą, praeis tūkstantis du šimtai devyniasdešimt dienų.

12. Palaimintas, kuris laukia ir ištveria tūkstantį tris šimtus trisdešimt penkias dienas.

13. Bet tu eik savo keliu iki galo, nes tu užmigsi ir atsikelsi atsiimti savo dalies dienų pabaigoje.“