Danieliaus 12 LBD

1. Anuo metu pasirodys Mykolas, galingasis didžiūnas, tavo tautos sargas. Užeis metas tokių vargų, kokių dar niekada nėra buvę nuo to laiko, kai atsirado tautos. Bet tuo metu bus išgelbėta tavo tauta, visi, kurie tik rasti įrašyti knygoje.

2. Daugelis miegančiųjų žemės dulkėse atsibus: kai kurie – amžinajam gyvenimui, kiti – gėdai ir amžinajai negarbei.

3. Išmintingieji švytės dangaus skliauto spindesiu, o vedusieji daugelį į teisumą bus tarsi žvaigždės per amžių amžius.

4. O tu, Danieliau, laikyk paslaptyje šiuos žodžius ir užantspauduok knygą iki pabaigos meto. Daugelis bus pasimetę, ir nedorumas vis labiau plis’.

5. Tuomet aš, Danielius, pažvelgiau ir pamačiau dar du vyrus: vieną – ant šio upės kranto, kitą – ant ano.

6. Vienas jų tarė vyrui, vilkinčiam drobiniais ir stovinčiam ant upės vandenų: ‘Kada ateis šių nuostabiųjų dalykų pabaiga?’

7. Drobiniais vilkintis vyras, stovintis ant upės vandenų, iškėlė į dangų savo dešinę ir kairę. Aš girdėjau jį prisiekiant amžinai Gyvuoju, kad tai tęsis vieną laikotarpį, du laikotarpius ir pusę laikotarpio ir kad visi šie dalykai bus įvykdyti, kai pasibaigs šventõsios tautos galios naikinimas.

8. Aš tai girdėjau, bet negalėjau suprasti. Todėl pakláusiau: ‘Mano viešpatie, koks bus šių dalykų galas?’ –

9. ‘Eik savo keliu, Danieliau, – atsakė jis, – nes šie žodžiai turi likti paslaptyje ir užantspauduoti ligi pabaigos meto.

10. Daugelis bus išgryninti, padaryti švarūs ir išmėginti ugnyje, tačiau nedorėliai ir toliau nedorai elgsis. Nė vienas nedorėlių to nesupras, o išmintingieji supras.

11. Nuo to meto, kai buvo nutraukta kasdienė deginamoji auka ir pastatyta siaubingoji pabaisa, praeis tūkstantis du šimtai devyniasdešimt dienų.

12. Palaimintas žmogus, kuris lauks ir ištvers tūkstantį tris šimtus trisdešimt penkias dienas!

13. O tu, eik savo keliu iki pabaigos ir ilsėkis! Prisikelsi savo atpildui dienų pabaigoje’“.