Danieliaus 2 LBD

1. Antrais savo karaliavimo metais karalius Nebukadnecaras sapnavo sapną, taip sukrėtusį jo dvasią, kad jis nebegalėjo miegoti.

2. Karalius įsakė sušaukti magus, kerėtojus, raganius ir chaldėjus, kad jie pasakytų karaliui, ką šis buvo susapnavęs. Kai jie atėjo ir stovėjo karaliaus akivaizdoje,

3. karalius tarė: „Sapnavau tokį sapną, jog mano dvasia liko sukrėsta noro jį suprasti“.

4. Chaldėjai atsakė karaliui aramėjiškai: „O karaliau! Gyvuok amžinai! Papasakok tą sapną savo tarnams, ir mes pasakysime, ką jis reiškia“.

5. Karalius chaldėjams atsakė: „Toks mano įsakas! Jei neatskleisite man šio sapno ir nepaaiškinsite, tai būsite sudraskyti į kąsnelius, o jūsų namai išgriauti.

6. Bet jei atskleisite man šį sapną ir paaiškinsite, tai gausite iš manęs dovanų, atpildą ir didžią garbę“.

7. Jie antrąkart atsakė: „Tepapasakoja pirma karalius tą sapną savo tarnams, tuomet mes galėsime jį paaiškinti“.

8. Atsakydamas karalius tarė: „Man aišku, kad jūs norite laimėti laiko, nes žinote, jog mano įsakas duotas:

9. jei neatskleisite man sapno, jums tėra tik vienui vienas sprendimas. Jūs susimokę man kalbėti melagingais ir apgaulingais žodžiais, kol nepasikeis aplinkybės. Tad papasakokite man tą sapną, kad aš žinočiau, jog galite man jį paaiškinti“.

10. Chaldėjai atsakė karaliui tiesiai į akis: „Žemėje nėra nė vieno, kuris galėtų patenkinti karaliaus reikalavimą! Iš tikro joks karalius, kad ir koks didis ir galingas, niekada nereikalavo tokio dalyko iš kurio nors mago, kerėtojo ar chaldėjo.

11. Dalykas, kurio reikalauja karalius, per daug sunkus, ir niekas kitas negali karaliui jo atskleisti kaip dievai, kurių buveinė ne tarp mirtingųjų“.

12. Dėl to karalius taip įtūžo, kad įsakė išžudyti visus Babilono išminčius.

13. Paskelbus įsaką, kad visi išminčiai turi būti nužudyti, buvo ieškoma ir Danieliaus bei jo draugų, kad ir jie būtų nužudyti.

14. Tuomet Danielius sumaniai ir atsargiai kreipėsi į karaliaus sargybos vadą Arjochą, išėjusį žudyti Babilono išminčių.

15. Jis paklausė karaliaus pareigūno Arjocho: „Kodėl karalius išleido tokį nuožmų įsaką?“ Arjochas paaiškino reikalą Danieliui.

16. Danielius nuėjo pas karalių ir paprašė, kad karalius duotų jam laiko, ir jis paaiškinsiąs karaliui tą sapną.

17. Tuomet Danielius parėjo namo, paaiškino reikalą savo draugams Hananijai, Mišaeliui ir Azarijai

18. ir liepė jiems maldauti dangaus Dievą pasigailėjimo, kad dėl šios paslapties nežūtų Danielius ir jo draugai drauge su kitais Babilono išminčiais.

19. Paslaptis buvo apreikšta Danieliui nakties regėjime, ir Danielius šlovino dangaus Dievą.

20. Danielius tarė: „Tebūna pašlovintas Dievo vardas nuo amžių per amžius, nes jo yra išmintis ir galybė.

21. Jis keičia laikotarpius ir metų laikus, pašalina ir į sostą pasodina karalius, suteikia išminčiams išmintį ir išmanantiems pažinimą.

22. Jis apreiškia, kas gilu ir paslėpta, jis žino, kas yra tamsybėje, nes jame yra šviesa.

23. Tau, mano protėvių Dieve, aš dėkoju ir tave giriu, nes davei man išminties ir jėgų. Dabar tu apreiškei, ko tavęs prašėme, apreiškei mums karaliaus sapną“.

24. Po to Danielius nuėjo pas Arjochą, kurį karalius buvo paskyręs išžudyti visus Babilono išminčius, ir tarė jam: „Nežudyk Babilono išminčių. Nuvesk mane pas karalių, ir aš karaliui paaiškinsiu sapną“.

25. Tuomet Arjochas skubiai nuvedė Danielių pas karalių ir tarė: „Tarp tremtinių iš Judo užtikau žmogų, kuris gali karaliui sapną paaiškinti“.

26. Karalius pakláusė Danielių, kurio vardas buvo Beltšacaras: „Ar tu iš tikro gali papasakoti sapną, kurį aš mačiau, ir jį paaiškinti?“

27. Danielius atsakė karaliui: „Paslapties, apie kurią karalius klausia, neatskleis nei išminčiai, nei kerėtojai, nei magai, nei spėliotojai.

28. Bet yra danguje Dievas, kuris apreiškia paslaptis, ir jis atskleidė karaliui Nebukadnecarui, kas įvyks dienų pabaigoje. Štai koks buvo tavo sapnas ir kokie regėjimai atėjo tau į galvą, kai gulėjai lovoje.

29. Tau, karaliau, kai gulėjai lovoje, užėjo mintys apie ateities įvykius, ir tas, kuris apreiškia paslaptis, atskleidė tau, kas įvyks.

30. O man ši paslaptis buvo apreikšta ne dėl to, kad išmintimi viršyčiau bet kokią kitą gyvą būtybę, bet kad būtų karaliui atskleista sapno prasmė ir suprastum savo širdies mintis.

31. Tu, karaliau, matei regėjimą. Štai didžiulė statula. Ši statula milžiniška, nepaprasto spindesio. Ji stovėjo priešais tave, ir jos išvaizda kėlė baimę.

32. Tos statulos galva buvo gryno aukso, krūtinė ir rankos – sidabro, pilvas ir šlaunys – žalvario,

33. kojos – geležies, o pėdos – iš dalies geležies ir iš dalies molio.

34. Tau beregint, buvo atkirstas nuo kalno akmuo, bet ne žmogaus rankomis, ir jis trenkėsi į statulos geležies ir molio pėdas ir sutrupino jas į šipulius.

35. Tuomet geležis, molis, žalvaris, sidabras ir auksas, viskas iš karto subyrėjo į šipulius ir tapo tarsi pelai vasarą klojimuose. Vėjas juos nupūtė, nepalikdamas nė pėdsakų. Bet akmuo, trenkęs į statulą, virto dideliu kalnu ir pripildė visą žemę.

36. Toks buvo sapnas. Dabar jį paaiškinsime karaliui.

37. Tu, o karaliau, karalių karaliau, kuriam dangaus Dievas davė karalystę, galybę, jėgą, garbę,

38. į kurio rankas jis atidavė žmones, kad ir kur jie gyventų, laukų žvėris ir padangių paukščius ir kurį jis padarė visų jų valdovu, tu esi ta aukso galva.

39. Po tavęs iškils kita karalystė, menkesnė už tavo, o paskui ir trečia – žalvario karalystė, kuri užvaldys visą žemę.

40. Ketvirtoji karalystė bus stipri lyg geležis; kaip geležis triuškina ir griauna visa, taip ji sutriuškins ir sugriaus anas visas.

41. Kojos ir pirštai, kaip regėjai, buvo iš dalies iš puodžiaus molio ir iš dalies iš geležies, o tai reiškia, kad ji bus suskilusi karalystė, tačiau turės šiek tiek geležies tvirtumo, nes, kaip regėjai, geležis buvo sumaišyta su paprastu moliu.

42. Kaip kojų pirštai buvo iš dalies geležiniai ir iš dalies moliniai, taip ir karalystė bus iš dalies tvirta ir iš dalies trapi.

43. Kaip regėjai, geležis buvo sumaišyta su paprastu moliu, o tai reiškia, kad jie maišysis vedybomis vieni su kitais, tačiau nebus vieningi, lygiai kaip geležis nesimaišo su moliu.

44. O anų karalių dienomis dangaus Dievas įkurs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta; ši karalystė nebus perduota kitai tautai. Ji sutrupins į šipulius visas anas karalystes ir padarys joms galą, o pati tvers amžinai,

45. kaip tavo regėtasis akmuo, atkirstas nuo kalno ne žmogaus rankomis, sutrupino į šipulius geležį, žalvarį, molį, sidabrą ir auksą. Didysis Dievas parodė karaliui, kas įvyks ateityje. Sapnas yra tikras, ir jo aiškinimas tikras“.

46. Tuomet karalius Nebukadnecaras puolė kniūbsčias ant žemės, išreiškė Danieliui pagarbą ir įsakė aukoti jam atnašą ir smilkalų auką.

47. Kreipdamasis į Danielių, karalius tarė: „Iš tikrųjų jūsų Dievas yra dievų Dievas, karalių Viešpats, ir paslapčių apreiškėjas, nes tik jis įgalino tave atskleisti šią paslaptį“.

48. Tuomet karalius labai išaukštino Danielių, apipylė jį puikiomis dovanomis ir padarė visos Babilono srities valdytoju bei visų Babilono išmiñčių seniūnu.

49. Danieliaus prašymu, karalius paskyrė Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą valdyti Babilono sritį. O pats Danielius pasiliko karaliaus dvare.