Danieliaus 4 KBV

1. Karalius Nebukadnecaras sakė visų kalbų tautoms ir giminėms, kurios gyvena visoje žemėje: „Ramybė tepadaugėja jums.

2. Manau, gerai yra paskelbti ženklus ir stebuklus, kuriuos aukščiausiasis Dievas man padarė.

3. Jo ženklai – didingi! Jo stebuklai – galingi! Jo karalystė – amžina, ir Jis viešpatauja per kartų kartas!

4. Aš, Nebukadnecaras, gyvenau ramiai ir laimingai savo rūmuose.

5. Aš sapnavau sapną, kuris išgąsdino mane, o mintys bei regėjimai, gulint lovoje, baugino mane.

6. Tad įsakiau atvesti pas mane visus Babilono išminčius, kad jie man tą sapną išaiškintų.

7. Atėjo ženklų aiškintojai, žyniai, chaldėjai ir astrologai. Aš pasakiau jiems sapną, tačiau jie negalėjo man jo išaiškinti.

8. Galiausiai atėjo Danielius, kuris pagal mano dievo vardą vadinamas Beltšacaru, turįs šventųjų dievų dvasią. Aš papasakojau jam sapną:

9. „Beltšacarai, vyriausias išminčiau! Aš žinau, kad tavyje yra šventųjų dievų dvasia ir jokia paslaptis tau nėra per sunki. Pasiklausyk mano sapno, kurį sapnavau, ir išaiškink jį!

10. Savo lovoje gulėdamas, sapnavau labai aukštą medį žemės viduryje.

11. Tas medis išaugo stiprus ir toks didelis, kad jo viršūnė siekė dangų ir jis buvo matomas iki pat žemės pakraščių.

12. Jo lapai buvo gražūs ir vaisių taip gausu, kad maisto ant jo užteko visiems. Jo pavėsyje ilsėjosi laukiniai žvėrys, šakose gyveno padangių paukščiai, jo vaisiais maitinosi visi gyviai.

13. Regėjime, kurį mačiau gulėdamas lovoje, štai šventas sargas nusileido iš dangaus.

14. Jis garsiai šaukė: „Nukirskite medį, nukapokite jo šakas! Nukratykite lapus ir išbarstykite vaisius! Žvėrys tebėga iš jo pavėsio ir paukščiai iš jo šakų!

15. Tačiau kelmą palikite žemėje, surakintą geležimi ir variu gležnoje lauko žolėje. Tebūna jis vilgomas dangaus rasa, jo dalia tebūna su žvėrimis lauko žolėje.

16. Tebūna pakeista jo žmogiška širdis, ir tebus jam duota žvėries širdis. Taip praeis septyni laikai!

17. Sargų nutarimu taip nuspręsta, šventųjų įsakymu patvarkyta, kad gyvieji žinotų, jog Aukščiausiasis viešpatauja žmonių karalystėje ir duoda ją tam, kam Jis nori, patį žemiausią tarp žmonių paskirdamas valdovu.“

18. Tai sapnas, kurį aš, karalius Nebukadnecaras, sapnavau. O tu, Beltšacarai, paskelbk išaiškinimą, nes visi mano karalystės išminčiai nepajėgia jo išaiškinti. Bet tu gali, nes šventųjų dievų dvasia yra tavyje!“

19. Danielius, vadinamas Beltšacaru, kurį laiką stovėjo apstulbęs, ir jo mintys jį neramino. Karalius tarė jam: „Beltšacarai, sapnas ir jo aiškinimas tenesukelia tau nerimo.“ Beltšacaras atsakė: „Mano valdove! Sapnas tebūna tiems, kurie tavęs nekenčia, ir jo aiškinimas – priešams!

20. Medis, kurį regėjai, kuris išaugo toks didelis ir stiprus, kad jo viršūnė siekė dangų ir jis buvo matomas visoje žemėje,

21. kurio lapai buvo gražūs ir vaisių taip gausu, kad jų užteko visiems, kurio pavėsyje gyveno laukų žvėrys, o šakose – padangių paukščiai,

22. esi tu, karaliau. Tu išaugai ir sustiprėjai, tavo didybė pasiekė dangų ir valdžia – žemės pakraščius.

23. Kadangi, karaliau, matei šventą sargą, nusileidžiantį iš dangaus ir sakantį: „Nukirskite medį ir sunaikinkite jį, bet kelmą, surakintą geležimi ir variu, palikite žemėje tarp gležnos žolės. Jis tebūna dangaus rasa vilgomas ir su lauko žvėrimis tebūna jo dalia, kol praeis septyni laikai“,

24. tai toks aiškinimas, karaliau, ir toks Aukščiausiojo nutarimas, kuris ištiks mano valdovą karalių.

25. Tave atskirs nuo žmonių, su lauko žvėrimis tu gyvensi, tave maitins žole kaip jautį ir dangaus rasa vilgys tave. Taip septyni laikai praeis, kol pažinsi, kad Aukščiausiasis viešpatauja žmonių karalystėje ir duoda ją, kam Jis nori.

26. Ir kadangi buvo liepta palikti medžio kelmą su šaknimis, tavo karalystė bus tau grąžinta, kai pažinsi, kad viešpatauja dangus.

27. Tad, karaliau, priimk mano patarimą: pakeisk savo nuodėmes teisumu ir savo nusikaltimus pasigailėjimu beturčiams. Tuomet tavo gerovė prasitęs.“

28. Visa tai atsitiko karaliui Nebukadnecarui.

29. Praėjus dvylikai mėnesių, vaikščiodamas karaliaus rūmuose Babilone,

30. karalius kalbėjo: „Ar tai nėra didysis Babilonas, kurį aš pastačiau savo didžia galia ir padariau jį karaliaus būstine savo didybės garbei?“

31. Karaliui dar tebekalbant, pasigirdo balsas iš dangaus: „Tau, karaliau Nebukadnecarai, sakoma: karalystė ir valdžia iš tavęs atimta.

32. Būsi atskirtas nuo žmonių, su lauko žvėrimis gyvensi, ėsi žolę kaip jautis, kol septyni laikai praeis, kol pažinsi, kad Aukščiausiasis viešpatauja žmonių karalystėje ir duoda ją tam, kam Jis nori!“

33. Tą pačią valandą žodis išsipildė: Nebukadnecaras buvo atskirtas nuo žmonių, ėdė žolę kaip jautis, jo kūną vilgė rasa, jo plaukai užaugo kaip erelių plunksnos ir nagai – kaip paukščių.

34. „Paskirtam laikui praėjus, aš, Nebukadnecaras, pakėliau akis į dangų, ir mano protas sugrįžo. Aš šlovinau Aukščiausiąjį, gyriau ir garbinau Tą, kuris amžinai gyvena, nes Jo valdžia yra amžina ir Jo karalystė tęsiasi per kartų kartas.

35. Visi žemės gyventojai yra niekas. Kaip Jis nori, taip Jis elgiasi su dangaus pulkais ir žemės gyventojais. Nėra nė vieno, kuris galėtų sulaikyti Jo ranką ir Jam sakyti: „Ką Tu darai?“

36. Tuo pačiu metu man sugrįžo protas. Man sugrįžo garbė ir spindesys karalystės šlovei. Mano patarėjai bei kunigaikščiai ieškojo manęs, ir aš vėl įsitvirtinau savo karalystėje, ir man buvo suteikta dar didesnė garbė.

37. Dabar aš, Nebukadnecaras, giriu, aukštinu ir šlovinu dangaus Karalių, nes visi Jo darbai yra tiesa ir Jo keliai teisingi. Tuos, kurie elgiasi išdidžiai, Jis gali pažeminti.“