Danieliaus 4 LBDKAN

1. Aš, Nebukadnecaras, patogiai įsitaisęs savo namuose ir jausdamasis laimingas savo rūmuose,

2. sapnavau mane išgąsdinusį sapną. Mane, gulintį lovoje, apėmę vaizdiniai ir man galvon atėję regėjimai sukėlė siaubą.

3. Įsakiau sušaukti visus Babilono išminčius pas mane, kad jie man pasakytų, ką tas sapnas reiškia.

4. Suėjo magai, kerėtojai, chaldėjai ir spėliotojai ir aš papasakojau jiems tą sapną, bet jie neįstengė man pasakyti, ką jis reiškia.

5. Galų gale atėjo pas mane Danielius, vadinamas Beltšacaru, mano dievo vardu, ir apdovanotas šventųjų dievų dvasia, ir jam aš papasakojau savo sapną.

6. ‘O Beltšacarai, magų galva, aš žinau, kad tu apdovanotas šventųjų dievų dvasia ir jokia paslaptis tau nėra per sunki. Štai sapnas, kurį sapnavau. Pasakyk man, ką jis reiškia.

7. Lovoje man atėjo į galvą tokie regėjimai. Mačiau medį žemės viduryje, ir jis buvo labai aukštas.

8. Medis augo vis aukštesnis ir tvirtesnis, o jo viršūnė pasiekė dangų. Jis buvo matomas iš visų žemės pakraščių.

9. Jo lapai buvo gražūs pažiūrėti, vaisiai gausūs, ir maisto jame buvo visiems. Po juo laukų žvėrys rado paunksmę, jo šakose krovėsi lizdus padangių paukščiai, iš jo maitinosi visi gyvūnai.

10. Lovoje nesiliaudamas stebėti regėjimus, ateinančius man į galvą, pamačiau nužengiantį iš dangaus šventąjį Budėtoją.

11. Garsiai šaukdamas, jis liepė: ‹Nukirskite medį ir nukapokite jo šakas, nubraukykite jo lapus ir išmėtykite jo vaisius! Tenubėga šalin nuo jo žvėrys, teišlaksto nuo jo šakų paukščiai.

12. Bet palikite žemėje jo kelmą su šaknimis; surištas geležies ir žalvario grandine, teguli jis gležnoje lauko žolėje. Temaudo jį rasa iš dangaus, tebūna jo dalia su gyvuliais, ėdančiais laukų žolę!

13. Tebūna pakeista jo žmogaus širdis, tebūna jam duota žvėries širdis ir tepraslenka pro jį septyni laikotarpiai.

14. Tai nuspręsta Budėtojų įsaku, o šis sprendimas duotas Šventųjų įsakymu, kad visi gyvieji žinotų, jog Aukščiausiasis valdo žmonių karalystę, duoda ją, kam nori, ir jai valdyti skiria net žemos kilmės žmones›.

15. Tokį sapną, aš, karalius Nebukadnecaras, sapnavau. Dabar, Beltšacarai, pasakyk man, ką jis reiškia, nes visi mano karalystės išminčiai neįstengia paaiškinti, ką jis reiškia. Tu gali tai padaryti, nes tavyje yra šventųjų dievų dvasia.’“

16. Tuomet Danielius, vadinamas Beltšacaru, kurį laiką buvo lyg stabo ištiktas. Jo mintys kėlė jam nerimą. Karalius tarė jam: „Beltšacarai, tenekelia tau nerimo tas sapnas ar jo aiškinimas“. Beltšacaras atsakė: „Mano valdove, tas sapnas turėtų būti tiems, kurie tavęs nekenčia, o jo aiškinimas – tavo priešams!

17. Medis, kurį matei augantį vis didesnį ir tvirtesnį, viršūne pasiekusį dangų ir matomą iš visų žemės pakraščių,

18. kurio lapai buvo gražūs pažiūrėti ir vaisiai gausūs, kuris davė maisto visiems, po kuriuo gyveno laukų žvėrys ir kurio šakose padangių paukščiai krovėsi lizdus,

19. esi tu, o karaliau! Tu tapai didis ir galingas. Tavo didybė išaugo ir siekia dangų, o tavo valdžia – ligi žemės pakraščių.

20. Kadangi karalius matė šventąjį Budėtoją, nužengiantį iš dangaus ir sakantį: ‘Nukirskite ir sunaikinkite medį, bet palikite žemėje jo kelmą su šaknimis, surištą geležies ir žalvario grandine lauko žolėje; temaudo jį rasa iš dangaus, tebūna jo dalia su gyvuliais, ėdančiais laukų žolę, kol praslinks pro jį septyni laikotarpiai’, –

21. toks bus aiškinimas, o karaliau, ir tai Aukščiausiojo sprendimas, atsiųstas mano valdovui karaliui.

22. Tu būsi išguitas iš žmonių tarpo, tavo buveinė bus tarp laukų žvėrių, tu turėsi ėsti žolę kaip jaučiai, būsi maudomas rasos iš dangaus, ir septyni laikotarpiai praslinks, kol pripažinsi, kad Aukščiausiasis valdo žmonių karalystę ir duoda ją, kam nori.

23. Įsakymas palikti medžio kelmą su šaknimis reiškia, kad tavo karalystė bus atkurta, kai pripažinsi, jog Dangus yra visavaldis.

24. Todėl, o karaliau, tebūna tau priimtinas mano patarimas: išpirk savo nuodėmes teisumo darbais, o savo nusikaltimus – gailestingumu vargšams. Tuomet tavo gerovė bus patvari“.

25. Visa tai ir ištiko karalių Nebukadnecarą.

26. Praėjus dvylikai mėnesių, vaikščiodamas ant karališkųjų rūmų stogo Babilone,

27. karalius tarė sau: „Argi ne šaunus tas Babilonas, kurį pasistačiau didele galybe kaip karališką buveinę savo didenybės garbei?“

28. Šiems žodžiams dar tebesant jo lūpose, pasigirdo balsas iš dangaus: „Sakoma tau, karaliau Nebukadnecarai: atimta iš tavęs karalystė!

29. Tu būsi išguitas iš žmonių tarpo, tavo buveinė bus tarp laukų žvėrių, tu turėsi ėsti žolę kaip jaučiai, ir septyni laikotarpiai praslinks, kol pripažinsi, kad Aukščiausiasis valdo žmonių karalystę ir duoda ją, kam nori“.

30. Nuosprendis Nebukadnecarui buvo tuojau pat įvykdytas. Jis buvo išguitas iš žmonių tarpo, ėdė žolę kaip jaučiai ir jo kūnas buvo maudomas rasos iš dangaus, kol jo plaukai užaugo tokie ilgi kaip erelių plunksnos, o nagai tapo kaip paukščių nagai.

31. „Praslinkus tam laikui, aš, Nebukadnecaras, pakėliau akis į dangų, ir man grįžo protas. Aš šlovinau Aukščiausiąjį, garbinau ir aukštinau tą, kuris gyvena per amžius, nes jo valdžia yra amžina valdžia ir jo karalystė tveria per kartų kartas.

32. Visi žemės gyventojai yra tarsi niekas, o jis daro, ką nori, dangaus Galybėms ir žemės gyventojams. Nėra nė vieno, kuris gali sulaikyti jo ranką ar sakyti: ‘Ką tu darai?’

33. Tuo metu grįžo man protas, o didybė ir spindesys buvo man sugrąžinti mano karalystės garbei. Mano patarėjai ir didžiūnai susiieškojo mane, aš buvau sugrąžintas į savo karalystę ir man buvo suteikta net daugiau didybės.

34. Dabar aš, Nebukadnecaras, šlovinu, aukštinu ir garbinu Dangaus Karalių, nes visi jo darbai teisingi ir jo keliai teisūs; jis gali pažeminti išdidžiai besielgiančius“.