Danieliaus 6 LBDKAN

1. Darijus Medas gavo karalystę, būdamas maždaug šešiasdešimt dvejų metų.

2. Darijus panorėjo paskirti karalystei šimtą dvidešimt satrapų ir išskirstyti juos po visą karalystę.

3. Jie buvo atsakingi trim ministrams, o Danielius buvo vienas iš jų. Satrapai privalėjo jiems atsiskaityti, kad karaliui nebūtų jokios žalos.

4. Greitai Danielius pasižymėjo tarp kitų ministrų ir satrapų, nes buvo apdovanotas nepaprasta dvasia. Karalius ketino paskirti jį valdyti visą karalystę.

5. O ministrai ir satrapai pradėjo ieškoti progos ką nors prikišti Danieliui dėl karalystės reikalų. Tačiau jie negalėjo rasti jokios priežasties skundui ar priekaištui, nes jis buvo ištikimas, ir nebuvo įmanoma jam prikišti jokio apsileidimo, jokio nusikaltimo.

6. Tuomet tie vyrai pasakė: „Nerasime jokio pagrindo apskųsti Danielių, nebent rastume ką nors, kas susiję su jo Dievo Įstatymu“.

7. Todėl anie ministrai ir satrapai susimokė, atėjo pas karalių ir kreipėsi į jį: „Karaliau Darijau, gyvuok amžinai!

8. Visi karalystės ministrai, seniūnai ir satrapai, patarėjai ir valdytojai sutarė, jog turėtų būti paskelbtas ir griežtai vykdomas toks karaliaus įsakas: jeigu kas per artimiausias trisdešimt dienų melstųsi kokiam nors dievui ar žmogui, išskyrus tave, karaliau, tai būtų įmestas į liūtų duobę.

9. Taigi, o karaliau, paskelbk uždraudimą ir pasirašyk raštą, nepakeičiamą ir neatšaukiamą pagal medų ir persų įstatymą“.

10. Tada karalius pasirašė draudžiamąjį raštą.

11. Nors Danielius ir žinojo, kad raštas pasirašytas, jis pareidavo į savo namus, kurių viršutiniame aukšte langai atsidarydavo į Jeruzalės pusę, puldavo ant kelių tris kartus per dieną, melsdavosi savo Dievui ir šlovindavo jį, kaip ir anksčiau.

12. Anie vyrai susimokę įsibrovė ir užklupo Danielių besimeldžiantį ir maldaujantį savo Dievo pasigailėjimo.

13. Tuojau pat jie nuėjo pas karalių ir kalbėjo apie jo uždraudimą: „O karaliau! Argi tu nepasirašei uždraudimo, pagal kurį kiekvienas, kuris per artimiausias trisdešimt dienų melstųsi kitam dievui ar žmogui, išskyrus tave, bus įmestas į liūtų duobę?“ Karalius atsakė: „Taip! Įsakas galioja. Pagal medų ir persų įstatymą jis negali būti atšauktas“.

14. Į tai atsakydami, jie tarė karaliui: „Danielius, vienas iš Judo tremtinių, karaliau, nepaiso nei tavęs, nei draudimo, kurį tu pasirašei, bet meldžiasi tris kartus per dieną“.

15. Tai išgirdęs, karalius buvo smarkiai sujaudintas. Jis buvo pasiryžęs apsaugoti Danielių ir iki pat saulės nusileidimo darė visa, kad jį išgelbėtų.

16. Bet anie vyrai susimokę atėjo pas karalių ir sakė jam: „O karaliau, žinok, kad pagal medų ir persų įstatymą joks karaliaus paskelbtas draudimas ar įsakas negali būti pakeistas“.

17. Tuomet karaliaus įsakymu Danielius buvo atvestas ir įmestas į liūtų duobę. Karalius tarė Danieliui: „Dievas, kuriam tu taip ištikimai tarnauji, teišgelbsti tave!“

18. Atitempus akmenį, jis buvo užristas ant duobės angos, ir karalius užantspaudavo jį savo žiedu ir savo didžiūnų žiedais, kad nė kiek nebūtų pakeistas Danieliaus likimas.

19. Tada karalius sugrįžo į savo rūmus ir naktį praleido pasninkaudamas, atsisakęs pramogų ir negalėdamas užmigti.

20. Pradėjus aušti, karalius atsikėlė ir nuskubėjo prie liūtų duobės.

21. Prisiartinęs prie duobės, jis verksmingu balsu sušuko Danieliui: „O Danieliau, gyvojo Dievo tarne, ar įstengė išgelbėti tave nuo liūtų Dievas, kuriam tu ištikimai tarnauji?“

22. Danielius atsiliepė: „O karaliau, gyvuok amžinai!

23. Mano Dievas atsiuntė savo angelą, ir šis užčiaupė liūtų nasrus, kad jie man nepakenktų, nes aš buvau jo akivaizdoje rastas nekaltas. Netgi tau, o karaliau, aš nenusikaltau“.

24. Karalius tuo nepaprastai džiaugėsi ir įsakė, kad Danielius būtų iškeltas iš duobės. Danielius buvo iškeltas iš duobės, gyvas ir sveikas, nes jis pasitikėjo savo Dievu.

25. Karalius įsakė, kad būtų atvesti tie vyrai, kurie apšmeižė Danielių, ir įmesti į liūtų duobę jie, jų vaikai ir žmonos. Jiems net nepasiekus duobės dugno, liūtai griebė juos ir sutriuškino visus jų kaulus.

26. Tuomet karalius Darijus parašė visų kalbų tautoms ir gentims, gyvenančioms visoje žemėje: „Teklesti jūsų gerovė!

27. Šiuo raštu įsakau, kad visoje mano karališkoje valdoje žmonės drebėtų iš baimės Danieliaus Dievo akivaizdoje, nes jis yra gyvasis Dievas, jis yra amžinas. Jo karalystė niekada nebus sunaikinta ir jo valdžia yra amžina.

28. Jis apsaugo ir išgelbsti, daro ženklus ir nuostabius darbus danguje ir žemėje; jis išgelbėjo Danielių iš liūtų letenų“.

29. Taigi Danieliui sekėsi valdant Darijui, kaip ir persui Kyrui.