Danieliaus 9 KBV

1. Darijaus, Ahasvero sūnaus, kilusio iš medų palikuonių, kuris tapo chaldėjų karaliumi,

2. pirmaisiais karaliavimo metais aš, Danielius, pagal knygas supratau metų skaičių, apie kurį Viešpaties žodis buvo duotas pranašui Jeremijui, – kad Jeruzalė bus apleista septyniasdešimt metų.

3. Aš nukreipiau savo veidą į Viešpatį Dievą malda ir maldavimais su pasninku, ašutine ir pelenuose.

4. Meldžiau Viešpatį, savo Dievą: „Viešpatie, didis ir baimę keliantis Dieve! Tu laikaisi sandoros ir esi gailestingas tiems, kurie Tave myli ir laikosi Tavo įsakymų.

5. Mes nusidėjome ir nusikaltome, nedorai elgėmės, maištavome, atmetėme Tavo potvarkius ir nuostatus.

6. Mes neklausėme Tavo tarnų pranašų, kurie Tavo vardu kalbėjo mūsų karaliams, kunigaikščiams, tėvams ir visai tautai.

7. Tu, Viešpatie, esi teisus, o mums – Judo ir Jeruzalės gyventojams ir visiems izraelitams, arti ir toli esantiems, visose šalyse, po kurias juos išsklaidei dėl jų nusikaltimų, – gėda, kaip šiandien matome.

8. Viešpatie, mums, mūsų karaliams, kunigaikščiams ir mūsų tėvams gėda, nes mes nusidėjome Tau.

9. Viešpatie, mūsų Dieve, Tu esi gailestingas ir atlaidus, nors mes sukilome prieš Tave.

10. Mes nepaklusome Viešpaties, savo Dievo, balsui, kad elgtumėmės pagal Jo įsakymus, kuriuos Jis mums davė per savo tarnus pranašus.

11. Visas Izraelis sulaužė Tavo įstatymą ir nusisuko, kad neklausytų Tavo balso. Tada išsiliejo ant mūsų Tavo prakeikimas ir priesaika, kaip parašyta Dievo tarno Mozės įstatyme, nes mes Jam nusikaltome.

12. Jis įvykdė savo žodžius, pasakytus prieš mus ir mūsų teisėjus, kurie mus teisė, kad Jis užleis didelę nelaimę. Nes niekur po dangumi nėra to buvę, kas įvyko Jeruzalėje.

13. Kaip parašyta Mozės įstatyme, visos tos nelaimės užgriuvo mus. Bet mes nemaldavome Viešpaties, savo Dievo, kad galėtume nusigręžti nuo savo nedorybių ir suprasti Tavo tiesą.

14. Todėl Viešpats numatė nelaimę, kad ją mums atsiųstų. Viešpats, mūsų Dievas, yra teisus, kad ir ką Jis darytų, nes mes nepaklusome Jo balsui.

15. Ir dabar, Viešpatie, mūsų Dieve, kuris galinga ranka išvedei savo tautą iš Egipto krašto ir padarei savo vardą žinomą iki šios dienos, mes nusidėjome ir elgėmės nedorai.

16. Viešpatie, dėl Tavo teisumo, meldžiu, tenusigręžia Tavo rūstybė ir įtūžis nuo Jeruzalės, Tavo šventojo kalno. Nes dėl mūsų nuodėmių ir mūsų tėvų nedorybių Jeruzalė ir Tavo tauta tapo panieka visiems, aplink mus gyvenantiems.

17. Dabar, mūsų Dieve, išklausyk savo tarno maldą bei maldavimą, leisk savo veidui nušvisti virš sugriautos savo šventyklos, Viešpaties vardan.

18. O mano Dieve, palenk savo ausį ir išgirsk, atverk akis ir pažvelk į mūsų dykvietes ir į miestą, kuris pavadintas Tavo vardu. Mes maldaujame ne dėl savo teisumo, bet dėl didelio Tavo gailestingumo.

19. Viešpatie, išgirsk! Viešpatie, atleisk! Viešpatie, išklausyk ir veik! Nedelsk dėl savęs paties, mano Dieve. Juk Tavo vardu pavadintas Tavo miestas ir Tavo tauta.“

20. Kai aš meldžiausi ir išpažinau savo bei Izraelio tautos nuodėmę, atnešdamas savo maldavimus Viešpačiui, mano Dievui, dėl mano Dievo šventojo kalno,

21. man dar besimeldžiant, vakarinės aukos metu, greitai atskridęs prie manęs prisilietė Gabrielius, kurįanksčiau buvau matęs regėjime.

22. Jis pamokė mane, kalbėjo man ir tarė: „Danieliau, aš atėjau duoti tau nuovokos bei supratimo.

23. Tau pradėjus melstis buvo duotas paliepimas ir aš atėjau tau pranešti, nes tu labai mylimas. Įsidėmėk žodį ir suprask regėjimą.

24. Septyniasdešimt savaičių skirta tavo tautai ir tavo šventam miestui, kad užbaigtų nusikaltimą, padarytų galą nuodėmėms, atliktų sutaikinimą už nedorybes, įvestų amžiną teisumą, užantspauduotų regėjimus bei pranašystes ir pateptų patį švenčiausiąjį.

25. Žinok ir suprask: nuo tada, kai bus duotas įsakymas atstatyti Jeruzalę, iki pateptojo kunigaikščio pasirodymo praeis septynios savaitės ir šešiasdešimt dvi savaitės. Ji bus atstatyta su aikštėmis ir sienomis, nors ir sunkiu metu.

26. Praėjus šešiasdešimt dviem savaitėms, pateptasis bus nužudytas, bet ne dėl savęs. Vieno kunigaikščio, kuris ateis, pulkai sunaikins miestą ir šventyklą. Tada ateis galas lyg potvynis ir iki karo pabaigos bus baisių sunaikinimų.

27. Jis sudarys sandorą su daugeliu vienai savaitei. Savaitės viduryje sustabdys aukų aukojimą ir ištuštins šventyklą, kad galėtų pripildyti ją bjaurysčių, kol naikintojui ateis numatytas galas.“