Pakartoto Įstatymo 31 LBDKAN

1. Mozė nuėjo ir kalbėjo visus šiuos žodžius visam Izraeliui.

2. Jis sakė: „Šiandien man jau šimtas dvidešimt metų. Nebegaliu be vargo kilnotis iš vietos į vietą. Be to, VIEŠPATS man yra pasakęs: ‘Per šį Jordaną tu nepereisi’.

3. Pats VIEŠPATS, tavo Dievas, pereis pirma tavęs. Jis pats nušluos visas anas tautas tau nuo kelio, kad galėtumei užimti jų vietą. Pirma tavęs pereis ir Jozuė, kaip VIEŠPATS pažadėjo.

4. VIEŠPATS pasielgs su jomis, kaip pasielgė su amoritų karaliais Sihonu ir Ogu bei jų kraštu, kai juos sunaikino.

5. VIEŠPATS atiduos jas jums, o jūs pasielgsite su jomis, kaip esu jums įsakęs.

6. Būkite stiprūs ir ryžtingi! Nebijokite jų ir neišsigąskite, nes pats VIEŠPATS, tavo Dievas, eina su tavimi; jis nepaliks tavęs vieno ir nepasitrauks nuo tavęs“.

7. Tada Mozė pasišaukė Jozuę ir viso Izraelio akyse tarė jam: „Būk stiprus ir ryžtingas, nes eisi su šia tauta į kraštą, kurį jiems duoti VIEŠPATS yra prisiekęs jų tėvams. Tu turėsi jiems jį padalyti.

8. Pats VIEŠPATS eina pirma tavęs. Jis bus su tavimi, nepaliks tavęs vieno ir neapleis. Nebijok ir neišsigąsk!“

9. Tada Mozė surašė šį Įstatymą ir patikėjo jį Levio sūnums kunigams, kurie nešė VIEŠPATIES Sandoros Skrynią, ir visiems Izraelio seniūnams.

10. Mozė įsakė jiems, tardamas: „Kas septinti metai paskirtu laiku, atleidimo metais, Palapinių iškilmėje

11. visam Izraeliui atėjus pasirodyti VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje į tą vietą, kurią jis išsirinks, skaitysi šį Įstatymą garsiai visam Izraeliui.

12. Surink žmones – vyrus, moteris, vaikus ir ateivius, gyvenančius tavo miestuose, kad išgirstų ir išmoktų VIEŠPATIES, jūsų Dievo, pagarbiai bijoti ir ištikimai laikytis kiekvieno šio Įstatymo žodžio.

13. Jų vaikai, kurie dar jo nežino, irgi išgirs ir mokysis bijoti VIEŠPATIES, jūsų Dievo, kolei jūs gyvensite krašte, kurio paveldėti keliatės per Jordaną“.

14. VIEŠPATS tarė Mozei: „Štai artinasi tavo mirties diena. Pasišauk Jozuę ir ateikite abu į Susitikimo Palapinę, idant jį įpareigočiau“. Mozė ir Jozuė nuėjo ir atsistojo Susitikimo Palapinėje,

15. o VIEŠPATS pasirodė Palapinėje debesies stulpe. Debesies stulpas stovėjo prie Palapinės įėjimo.

16. VIEŠPATS tarė Mozei: „Netrukus tu užmigsi su savo protėviais. Tada ši tauta nueis ir ištvirkaus su svetimais dievais krašte, į kurį eina ir, laužydama mano su ja sudarytą Sandorą, paliks mane.

17. Mano įniršis užsidegs tą dieną ant jų, paliksiu juos ir paslėpsiu savo veidą nuo jų. Jie bus lengvai sunaikinami, ištiks juos daug baisių nelaimių. Tą dieną jie sakys: ‘Argi ne dėl to, kad mūsų Dievo nėra su mumis, ištiko mus šios nelaimės?’

18. Tą dieną tikrai paslėpsiu savo veidą dėl visų nedorybių, kurias jie padarė, kreipdamiesi į svetimus dievus.

19. Todėl dabar užsirašykite šią giesmę, mokykite jos izraelitus, dėdami ją jiems į lūpas, idant ši giesmė būtų mano liudijimas prieš izraelitus.

20. Juk kai aš juos įvesiu į žemę, tekančią pienu ir medumi, kurią pažadėjau prisiekdamas jų protėviams, kai turės ko valgyti iki soties ir tuks, jie kreipsis į svetimus dievus, niekindami mane ir laužydami mano Sandorą.

21. Kai juos ištiks daug baisių nelaimių, ši giesmė bus liudijimas prieš juos, nes ji niekad nepradings iš jų palikuonių lūpų. Juk aš žinau, ką jie linkę daryti net dabar, prieš man juos įvedant į kraštą, kurį prisiekdamas pažadėjau“.

22. Tą pačią dieną Mozė užsirašė šią giesmę ir mokė jos izraelitus.

23. Tada VIEŠPATS įpareigojo Nūno sūnų Jozuę ir tarė: „Būk stiprus ir ryžtingas, nes tu įvesi izraelitus į kraštą, kurį aš jiems pažadėjau. Aš būsiu su tavimi“.

24. Baigęs rašyti visus šio Įstatymo žodžius knygoje,

25. Mozė įsakė levitams, nešusiems VIEŠPATIES Sandoros Skrynią, tardamas:

26. „Imkite šią Įstatymo knygą ir padėkite ją šalia VIEŠPATIES, savo Dievo, Sandoros Skrynios. Tebūna ji ten kaip liudytojas prieš tave.

27. Gerai žinau, koks esi maištingas ir kietasprandis. Net dabar, man dar gyvam tarp jūsų tebesant, maištavote prieš VIEŠPATĮ. O kas bus man mirus!

28. Surinkite prie manęs visus savo giminių seniūnus ir apskaitininkus, kad jiems klausantis perskaityčiau šiuos žodžius ir pašaukčiau dangų ir žemę prieš juos liudyti.

29. Gerai žinau, kad jūs, man mirus, iš tikrųjų nedorai elgsitės, nukrypsite nuo kelio, kuriuo eiti esu jums įsakęs. Ištiks jus nelaimė ateityje, nes darote, kas nedora VIEŠPATIES akyse, pykdote jį savo darbais“.

30. Tada Mozė ištarė šios giesmės žodžius, visai Izraelio bendrijai girdint, iki pat galo: