Pakartoto Įstatymo 32 LBD

1. „Klausykitės, dangūs, leiskite man kalbėti, tegirdi žemė mano lūpų žodžius!

2. Tekrinta mano mokymas kaip lietus, telaša mano kalba kaip rasa, tarsi švelnus lietus ant gležnos vejos, tarsi rasos lašeliai ant žolės.

3. Juk VIEŠPATIES vardą skelbiu: duokite garbę mūsų Dievui!

4. Tai Uola! Jo darbai tobuli, visi jo keliai iš tikrųjų teisingi. Ištikimas Dievas, be apgaulės, teisus ir patikimas!

5. Tačiau neverti jo vaikai, ta sukta, nedora karta, pasielgė su juo apgaulingai.

6. Nejau taip atsilygini VIEŠPAČIUI, paika ir neišmintinga tauta? Argi ne jis tavo tėvas, kuris tave sukūrė, padarė ir įkurdino?

7. Prisimink senovės dienas, apsvarstyk praeities amžių metus; klausk savo tėvo, jis tau paaiškins, savo senolių, jie tau pasakys.

8. Kai Aukščiausiasis skyrė tautoms jų paveldą, kai dalijo Adomo palikuonis, jis nustatė tautų ribas pagal Dievo sūnų skaičių,

9. bet VIEŠPATIES dalis yra jo tauta, Jokūbas yra jo paveldas.

10. Jis rado jį dykumoje – tyruose vaitojančios dykumos. Priglobė jį, rūpinosi, saugojo kaip savo akies vyzdį.

11. Kaip erelis drąsina savo jauniklius, plazdendamas virš lizdo, taip jis išskleidė savo sparnus ir, paėmęs jį, nešė pirmyn ant savo sparnų.

12. Vienas VIEŠPATS jį tevedė, nebuvo su juo jokio svetimo dievo.

13. Jis atvedė jį ant krašto aukštumų ir maitino laukų derliumi, duodamas čiulpti medaus iš uolų ir alyvmedžių aliejaus iš akmenuotos žemės,

14. varškės iš bandų, pieno iš kaimenių su taukais ėriukų ir avinų, Bašano jaučių ir ožių, drauge su geriausiais kviečiais; putojantis vynuogių kraujas buvo tavo gėrimas.

15. Ješurūnas nutuko ir spardėsi. Nutukai, tapai apkūnus ir išpurtęs! – Jis paliko Dievą, kuris jį padarė, ir tyčiojosi iš savo išganančios Uolos.

16. Jie pykdė jį svetimais dievais, erzino bjauriais dalykais.

17. Jie atnašavo auką demonams, kurie nėra Dievas, dievams, kurių niekada nebuvo pažinoję, naujiems, neseniai atėjusiems, kurių jūsų protėviai niekada nebuvo bijoję.

18. Nepaisei Uolos, kuri tave pradėjo, užmiršai Dievą, kuris tave pagimdė.

19. VIEŠPATS tai matė ir buvo įpykdytas, jis atmetė savo sūnus ir dukteris.

20. Jis tarė: ‘Paslėpsiu nuo jų savo veidą, žiūrėsiu, koks bus jų galas, nes tai nedora karta, neištikimi vaikai.

21. Jie mane įerzino tuo, kas nėra Dievas, įpykdė savo stabais. Aš erzinsiu juos tuo, kas nėra tauta, pykdysiu juos kvaila tauta.

22. Taip, mano įniršis sukėlė ugnį, ji degs iki pat Šeolo gelmių, ris žemę bei jos derlių ir padegs kalnų pamatus.

23. Krausiu jiems nelaimes ant nelaimių, svaidysiu į juos visas savo strėles.

24. Alins badas, niokos karštligė ir nuožmus maras. Paleisiu tarp jų žvėris su iltimis ir nuodingus dulkių šliužus.

25. Lauke kalavijas, o viduje siaubas naikins jaunuolį ir jaunuolę, žinduklį ir seną žilagalvį.

26. Maniau juos visiškai sunaikinti ir ištrinti žmonėse jų atminimą,

27. bet bijojau priešo patyčių, nes jų priešininkai gali nesuprasti ir šaukti: ‹Mūsų ranka nugalėjo! Visa tai ne VIEŠPATS padarė!›

28. Juk tai tauta, stokojanti proto, neturinti supratimo.

29. Jei išmintingi būtų, apie tai pagalvotų ir suprastų, koks bus jų galas.

30. Kaip būtų galėjęs vienas vytis tūkstantį ar du priversti bėgti dešimt tūkstančių, jeigu Uola nebūtų jų įdavusi, VIEŠPATS nebūtų jų atidavęs?’

31. Iš tikro jų uola neprilygsta mūsų Uolai; net patys mūsų priešai tai liudija.

32. Ak! Jų vynmedis kyla iš Sodomos vynmedžio, iš Gomoros vynuogynų; jų vynuogės nuodingos, o kekės karčios.

33. Jų vynas – slibinų nuodai, nuožmūs gyvačių apdavai.

34. Argi tai ne pas mane paslėpta, užantspauduota mano ižduose?

35. Man priklauso kerštas; atlyginsiu tą dieną, kai jų koja paslys. Jų nelaimės diena arti, atskuba jų pražūtis.

36. VIEŠPATS tikrai apgins savo tautą, pasigailės savo tarnų, kai matys nusilpus jų galybę, nelikus nei vergo, nei laisvo.

37. Tada jis tars: ‘Kur jų dievai – uola, kurioje jie ieškojo prieglaudos?

38. Kur dievai, valgę jų atnašų taukus ir gėrę jų liejamųjų aukų vyną? Tepakyla ir tepadeda jums! Tebūna jums prieglauda!

39. Dabar įsidėmėkite, kad aš, aš vienas esu tas, ir nėra kito Dievo be manęs. Aš daliju mirtį ir gyvastį, sužeidžiu ir išgydau; niekas nepajėgia išsigelbėti iš mano rankos.

40. Taip, aš keliu ranką į dangų ir prisiekiu, kaip esu amžinai gyvas:

41. kai išgaląsiu savo tviskantį kalaviją, ir mano ranka ims vykdyti teisingumą, atkeršysiu savo priešams, atlyginsiu tiems, kurie manęs nekenčia.

42. Nugirdysiu krauju savo strėles, o mano kalavijas mis mėsa, krauju užmuštųjų ir belaisvių, ilgaplaukių priešo vadų’.

43. Džiūgaukite, tautos, dėl jo tautõs, nes jis atkeršys už savo tarnų kraują, išlies kerštą savo priešams, atlygins tiems, kurie jo nekenčia, ir nuvalys savo tautos žemę“.

44. Mozė atėjo drauge su Nūno sūnumi Jozue ir, žmonėms girdint, ištarė visus šios giesmės žodžius.

45. Baigęs sakyti visus šiuos žodžius visam Izraeliui,

46. Mozė tarė: „Dėkitės į širdį visus žodžius, kuriuos šiandien duodu kaip liudijimą prieš jus. Liepkite savo vaikams ištikimai laikytis visų šio Įstatymo žodžių,

47. nes tai ne tušti žodžiai, bet pati jūsų gyvastis. Per juos ilgai gyvensite žemėje, kurios paveldėti pereinate per Jordaną“.

48. Tą pačią dieną VIEŠPATS kalbėjo Mozei:

49. „Užkopk į šį Abarimų virtinės Nebojo kalną, esantį Moabo krašte priešais Jerichą, ir pasižiūrėk į Kanaano kraštą, kurį duodu izraelitams kaip paveldą.

50. Ant kalno, į kurį kopsi, mirsi ir tenai būsi sujungtas su savo gimine, kaip kad tavo brolis Aaronas mirė ant Horo kalno ir buvo sujungtas su savo gimine,

51. dėl to, kad judu nebuvote man ištikimi tarp izraelitų prie Meribat Kadešo vandenų Cino dykumoje, nepalaikėte mano šventumo izraelitų tautoje.

52. Kraštą iš tolo pamatysi, tačiau neįžengsi į jį; į tą kraštą, kurį duodu izraelitams, neįžengsi“.