Pakartoto Įstatymo 9 KBV

1. „Klausyk, Izraeli! Tu pereisi šiandien per Jordaną, kad nugalėtum didesnes ir stipresnes tautas už save, didelius, iki dangaus sustiprintusmiestus,

2. didelius ir augalotus žmones, Anako sūnus, kuriuos pats matei ir apie kuriuos girdėjai sakant: „Niekas jiems negali pasipriešinti.“

3. Žinok, kad Viešpats, tavo Dievas, eis pirma tavęs kaip ryjanti ugnis ir sunaikins juos, ir parblokš juos prieš tave; taip tu juos išvysi ir sunaikinsi greitai, kaip tau Viešpats pažadėjo.

4. Kai Viešpats, tavo Dievas, juos išvarys nuo tavęs, nesakyk savo širdyje: „Viešpats mane įvedė dėl mano teisumo ir leido paveldėti šitą žemę.“ Dėl šitų tautų piktadarysčių Viešpats išvaro jas nuo tavęs.

5. Ne dėl tavo teisumo ir širdies dorumo įeisi paveldėti jų žemę; jie yra išvaromi dėl jų pikto elgesio, kad Viešpats įvykdytų, ką su priesaika pažadėjo tavo tėvams – Abraomui, Izaokui ir Jokūbui.

6. Suprask, kad ne dėl tavo teisumo Viešpats, tavo Dievas, duos tau paveldėti šitą žemę, nes tu esi kietasprandė tauta.

7. Atsimink ir neužmiršk, kaip sukėlei Viešpaties, savo Dievo, pyktį dykumoje. Nuo tos dienos, kai išėjai iš Egipto, iki atėjai į šią vietą, tu maištavai prieš Viešpatį.

8. Ir prie Horebo Jį supykdei taip, kad Jis užsirūstinęs norėjo tave sunaikinti.

9. Aš užlipau ant kalno paimti akmeninių plokščių, plokščių sandoros, kurią Viešpats su jumis sudarė, ir pasilikau ten keturiasdešimt parų, nevalgiau duonos ir negėriau vandens.

10. Viešpats įteikė man dvi akmenines plokštes, ant kurių buvo Dievo pirštu įrašyti žodžiai, kuriuos Jis kalbėjo iš ugnies tautos susirinkimui.

11. Praėjus keturiasdešimčiai parų, Viešpats davė man dvi akmenines sandoros plokštes

12. ir tarė: „Eik skubiai iš čia, nes tauta, kurią išvedei iš Egipto, pasileido; jie greitai nukrypo nuo kelio, kurį jiems nurodžiau, ir pasidirbdino stabą.

13. Matau, kad šita tauta kietasprandė;

14. leisk man ją sunaikinti ir išdildyti jos vardą iš po dangaus; iš tavęs padarysiu galingesnę ir didesnę tautą nei šita.“

15. Aš leidausi žemyn nuo kalno, kuris degė ugnimi, laikydamas abejose rankose dvi sandoros plokštes,

16. ir pamačiau, kad nusidėjote Viešpačiui, savo Dievui, nusiliedinote veršį ir nuklydote nuo kelio, kurį Jis jums nurodė.

17. Aš trenkiau abi plokštes į žemę ir jas sudaužiau jums matant,

18. puoliau ant žemės prieš Viešpatį ir, kaip pirma, keturiasdešimt parų nevalgiau duonos ir negėriau vandens dėl jūsų nuodėmių, kuriomisnusidėjote, piktai pasielgdami Viešpaties akivaizdoje ir sukeldami Jo pyktį,

19. nes bijojau Jo rūstybės, kuria užsidegęs norėjo jus sunaikinti. Viešpats išklausė mane dar ir tą kartą.

20. Jis buvo labai užsirūstinęs ant Aarono ir norėjo jį nužudyti. Aš meldžiausi ir už Aaroną.

21. Jūsų nuodėmę, – veršį, kurį jūs buvote pasidarę, – nutvėręs sudeginau ir, sutrupinęs į gabalėlius, visai sutrynęs į dulkes, įmečiau į upelį, tekantį nuo kalno.

22. Jūs užrūstinote Viešpatį taip pat Taberoje, Masoje ir Kibrot Taavoje.

23. Kai Jis iš Kadeš Barnėjos jus pasiuntė, sakydamas: „Eikite, užimkite ir paveldėkite žemę, kurią jums daviau“, jūs paniekinote Viešpaties, savo Dievo, įsakymą, netikėjote ir nenorėjote Jo klausyti.

24. Kiek jus pažįstu, visada maištavote prieš Viešpatį.

25. Aš kniūbsčias meldžiau Viešpatį keturiasdešimt parų, maldavau ir prašiau nesunaikinti jūsų, kaip Jis buvo grasinęs.

26. Aš meldžiau, sakydamas: „Viešpatie Dieve! Nesunaikink paveldėjimo ir savo tautos, kurią atpirkai savo didybe ir išvedei iš Egipto galinga ranka.

27. Atsimink savo tarnus Abraomą, Izaoką ir Jokūbą, nežiūrėk šitos tautos užsispyrimo, piktadarysčių ir nuodėmių,

28. kad krašto, iš kurio mus išvedei, gyventojai nesakytų: „Kadangi Viešpats negalėjo jų įvesti į pažadėtąją žemę ir kadangi Jis jų nekenčia, Jis išvedė juos pražudyti dykumoje.“

29. Tačiau jie yra Tavo paveldėjimas ir Tavo tauta, kurią išvedei iš Egipto savo galia ir savo ištiesta ranka.“