Pakartoto Įstatymo 9 LBDKAN

1. Klausykis, Izraeli! Šiandien tu pereini Jordaną, kad įžengtum ir paveldėtum tautas, gausesnes ir galingesnes už save, didelius miestus, įtvirtintus mūrais iki padangių,

2. stiprią ir aukštaūgę tautą, Anako palikuonis, kuriuos pažįsti. Girdėjai, kas apie juos sakoma: ‘Kas gali priešintis anakiečiams?’

3. Tad žinok šiandien, kad VIEŠPATS, tavo Dievas, praeina pirma tavęs kaip naikinanti ugnis; jis juos nugalės. Jis paklupdys juos tavo akivaizdoje, idant galėtumei juos paveldėti ir greitai sunaikinti, kaip VIEŠPATS yra tau pažadėjęs.

4. Kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus nuvijęs juos tau nuo kelio, nesakyk sau širdyje: ‘Dėl mano teisumo VIEŠPATS atvedė mane paveldėti šio krašto’, nes iš tikrųjų dėl tų tautų nedorumo VIEŠPATS išvaro juos tavo akivaizdoje.

5. Ne dėl savo teisumo ar savo širdies sąžiningumo įžengi paveldėti jų krašto, bet dėl jų nedorumo VIEŠPATS išvaro juos tavo akivaizdoje, idant įvykdytų pažadą, kurį davė prisiekdamas tavo protėviams – Abraomui, Izaokui ir Jokūbui.

6. Tad žinok, kad VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau šį kraštą paveldėti ne dėl tavo teisumo, nes esi kietasprandė tauta.

7. Atsimink ir neužmiršk, kaip supykdei VIEŠPATĮ, savo Dievą, dykumoje. Nuo tos dienos, kai išėjai iš Egipto žemės, iki atėjote į šią vietą, maištavote prieš VIEŠPATĮ.

8. Net prie Horebo supykdėte VIEŠPATĮ, ir VIEŠPATS taip įniršo, jog buvo pasirengęs jus sunaikinti.

9. Užkopęs ant kalno paimti akmens plokščių, plokščių Sandoros, kurią VIEŠPATS sudarė su jumis, išbuvau ant kalno keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, nevalgydamas duonos ir negerdamas vandens.

10. VIEŠPATS davė man dvi akmens plokštes, rašytas Dievo pirštu, su tais pačiais žodžiais, kuriuos buvo pasakęs jums iš ugnies prie kalno sueigos dieną.

11. Praėjus keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, VIEŠPATS davė man dvi akmens plokštes – Sandoros plokštes.

12. Tada VIEŠPATS tarė man: ‘Skubėk, tuojau pat leiskis iš čia žemyn, nes tavo žmonės, kuriuos išvedei iš Egipto, nedorai elgiasi. Jie veikiai suskubo pasukti iš kelio, kuriuo eiti buvau jiems įsakęs, ir pasidarė sau nuliedintą stabą’.

13. Be to, VIEŠPATS pridūrė: ‘Dabar matau, kad ši tauta tikrai yra kietasprandė tauta.

14. Tad palik dabar mane vieną, kad galėčiau juos sunaikinti, ištrindamas jų vardą po dangumi. Iš tavęs padarysiu galingesnę ir gausesnę už juos tautą’.

15. Apsisukau ir leidausi žemyn nuo kalno. Kalnas liepsnojo ugnyje. Abiem rankomis laikiau dvi Sandoros plokštes.

16. Tada pamačiau, kad jūs iš tikrųjų nusidėjote VIEŠPAČIUI, savo Dievui, nusiliedindami veršio atvaizdą. Jūs buvote veikiai suskubę pasukti iš kelio, kuriuo eiti VIEŠPATS buvo jums įsakęs.

17. Paėmęs abi plokštes, sviedžiau jas abiem rankomis nuo savęs ir sudaužiau jūsų akyse.

18. Tada gulėjau kniūbsčias prieš VIEŠPATĮ keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, kaip anksčiau, nevalgydamas duonos ir negerdamas vandens, dėl sunkios jūsų nuodėmės, kuria buvote nusidėję, darydami, kas nedora VIEŠPATIES akyse, ir jį pykdydami.

19. Man buvo baisu dėl VIEŠPATIES degančio pykčio jums, skatinusio jį sunaikinti jus. Bet VIEŠPATS išklausė manęs ir šį kartą.

20. Be to, VIEŠPATS buvo taip supykęs ant Aarono, kad buvo pasirengęs jį sunaikinti, bet aš užtariau ir jį tuo metu.

21. Tada, paėmęs jūsų nuodėmės darbą – tą veršį, sudeginau jį ugnyje, sutrupinau į šipulius ir sutrynęs į smulkiausias dulkes išbarsčiau dulkes į upelį, tekantį nuo kalno.

22. Ir prie Taberos, ir prie Masos, ir prie Kibrot Taavos pykdėte VIEŠPATĮ.

23. O kai VIEŠPATS siuntė jus iš Kadeš Barnėjos, sakydamas: ‘Keliaukite ir paveldėkite kraštą, kurį esu jums davęs’, jūs maištavote prieš VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymą, nepasitikėdami juo ir nepaklusdami jam.

24. Jūs esate maištavę prieš VIEŠPATĮ nuo tos dienos, kai jis jus pažino.

25. Todėl anas keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų aš gulėjau kniūbsčias prieš VIEŠPATĮ; gulėjau kniūbsčias, nes VIEŠPATS ketino jus sunaikinti.

26. Meldžiausi VIEŠPAČIUI ir sakiau: ‘Viešpatie DIEVE, nesunaikink savo tautos, kurią atpirkai savo didybe ir išvedei iš Egipto galinga ranka.

27. Prisimink savo tarnus – Abraomą, Izaoką ir Jokūbą ir nepaisyk, kad ši tauta yra kietasprandė, nedora ir nuodėminga.

28. Antraip žmonės krašte, iš kurio mus išvedei, sakys: ‹Dėl to, kad VIEŠPATS buvo bejėgis įvesti juos į pažadėtą kraštą, ir dėl to, kad jų nekentė, jis išvedė juos, kad išmirtų dykumoje›.

29. Juk jie galų gale yra tavo tauta, kurią išvedei savo didinga jėga ir pakelta ranka’.