Mokytojo 12 KBV

1. Prisimink savo Kūrėją jaunystėje, nelauk, kol ateis piktos dienos ir metai, apie kuriuos sakysi: „Man jie nepatinka.“

2. Nelauk, kol aptems saulės šviesa, mėnulis bei žvaigždės ir nauji debesys užeis po lietaus.

3. Tuomet namų sargai drebės, stiprieji susilenks, malėjos nebemals, nes jų bus maža išlikusių, o tie, kurie žiūrės pro langus, nieko nebematys;

4. durys į gatvę bus uždarytos, girnų garsas nusilps; paukščiai prikels savo giesmėmis, o dukterų giesmių nesigirdės.

5. Tuomet jie bijos aukštumų ir pavojų kelyje. Migdolų medžiai pražys, o žiogas taps našta. Žmogus nieko nebenori, jis žengia į savo amžinuosius namus, ir raudotojai jau vaikščioja gatvėse.

6. Sidabrinis siūlas nutrūks, auksinis dubuo suduš, ąsotis prie šulinio subyrės ir šulinio ratas sulūš.

7. Dulkės sugrįš į žemę, iš kurios kilo, o dvasia – pas Dievą, kuris ją davė.

8. Tuštybių tuštybė, – sako pamokslininkas, – viskas yra tuštybė.

9. Kadangi pamokslininkas buvo išmintingas, jis visą laiką mokė žmones pažinimo. Jis viską ištyrė, apsvarstė ir sudėjo daug patarlių.

10. Pamokslininkas stengėsi surasti tinkamus pasakymus ir tiksliai užrašyti tiesos žodžius.

11. Išmintingųjų žodžiai yra lyg akstinai, jų pamokymai – lyg tvirtai įkaltos vinys, ir visa tai davė vienas ganytojas.

12. Mano sūnau, įsidėmėk, kad knygų rašymui nebus galo, o daug besigilindamas į jas nuvarginsi kūną.

13. Paklausykime, kokią galima padaryti išvadą: bijok Dievo ir vykdyk Jo įsakymus, nes tai kiekvieno žmogaus pareiga.

14. Nes Dievas teis visus darbus ir visus paslėptus dalykus – gerus ir blogus.