Mokytojo 12 LBDKAN

1. Atmink Kūrėją savo jaunystės dienomis, dar skausmo dienoms neatėjus ir dar neatėjus metams, apie kuriuos sakysi: „Man jie nemalonūs!“ –

2. dar neužtemus saulės, mėnulio ir žvaigždžių šviesai ir lietų nešantiems debesims nesugrįžus.

3. Tai dienai atėjus, namų sargai drebės ir galiūnai sukniubs, malėjos liausis malusios, nes jų mažai beliko, o žvelgiantys pro langą matys tamsą,

4. kai durys į gatvę uždaromos, ir girnų garsas tilstelėja, kai paukščio giesmė vis silpnėja ir visi dainingi garsai prityla,

5. kai bijomasi aukštumų ir pavojų kelyje, kai migdolas pražysta, o žiogas vos bepasivelka, ir kapario uoga tampa bejėgė. Kadangi žmogus eina į savo amžinus namus, raudotojai būriuojasi gatvėje laukdami,

6. kol bus nutrauktas sidabro siūlas ir sudaužytas aukso dubuo, ąsotis sudaužytas prie šaltinio ir vandens ratas sulaužytas prie talpyklos.

7. Dulkės sugrįš į žemę, kur kadaise jos ir buvo, o gyvybės alsavimas – pas Dievą, kuris jį davė.

8. Miglų migla! – sako Mokytojas. Viskas migla!

9. Mokytojas buvo išmintingas žmogus. Be to, jis ir žmones mokė to, ko pats buvo išmokęs sverdamas ir tyrinėdamas, bei sudarė daug patarlių.

10. Mokytojas stengėsi rasti tinkamų posakių ir teisingus aiškiai užrašė.

11. Išminčių posakiai – tarsi akstinai, tarsi giliai į akstinus įkaltos vinys. Jie duoti vieno Ganytojo.

12. O dėl to, kas viršaus, mano vaike, būk atsargus! Knygų dauginimui niekada nebus galo, o daug mokantis nuvargsta kūnas.

13. Visa tai išklausius, paskutinis žodis būtų toks: bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų, nes tai saisto visą žmoniją.

14. Juk Dievas kiekvieną pašauks atsakyti už darbą, net slaptą – ir gerą, ir blogą.