Mokytojo 2 LBD

1. Tariau širdyje: „Puiku! Leisiu sau mėgautis malonumais. Paragauk malonumų!“ Bet, tikėk manimi, ir tai buvo migla.

2. Apie juoką sakiau: „Kvailystė!“ Apie džiaugsmą: „Kas iš to?“

3. Sumaniau ištirti, kaip paskatinti savo kūną vynu, nors mano širdis ir buvo užsiėmusi išmintimi; ryžausi atsiduoti kvailystei, norėdamas suprasti, ar gẽra mirtingiesiems tai daryti per keletą jų gyvenimo po dangumi dienų.

4. Ėmiausi didelių darbų. Stačiausi namų, veisiausi vynuogynų.

5. Įsirengiau sodų bei parkų ir pasisodinau juose visokių rūšių vaismedžių.

6. Įsitaisiau vandens tvenkinių augančio miško medžiams laistyti.

7. Įsigijau vergų ir vergių. Vergai gimė ir mano namuose. Turėjau taip pat didžiulių galvijų bandų bei avių kaimenių, didesnių negu visų kitų, buvusių prieš mane Jeruzalėje.

8. Susikroviau sidabro bei aukso ir karalių bei valstybių turtų. Apsirūpinau dainininkais – vyrais ir moterimis, visais mirtingųjų malonumais ir daugybe sugulovių.

9. Taip tapau didis. Viršijau visus buvusius prieš mane Jeruzalėje. Be to, ir išmintis manęs nepaliko.

10. Nieko, ko mano akys norėjo matyti, joms neatsakiau. Nė savo širdžiai neatsakiau jokio malonumo. Iš tikrųjų mano širdžiai teikė malonumo visas mano triūsas, ir tai buvo atlygis už visą mano triūsą.

11. Tuomet apsvarsčiau visa, ką mano rankos buvo padariusios, ir sunkų triūsą, kurį buvau įdėjęs. Tikėk manimi, visa tai tik migla ir vėjų vaikymasis! Nebuvo nieko naudinga po saule!

12. Ėmiausi svarstyti, vertindamas išmintį, kvailybę ir paikybę, nes ką darys žmogus, atėjęs po karaliaus? Tik tai, ką karalius buvo daręs!

13. Suvokiau, kad išmintis pranoksta kvailybę, kaip šviesa pranoksta tamsą.

14. Išmintingasis kaktoje turi akis, o kvailasis grabaliojasi tamsoje. Tačiau žinojau, kad juodu abu ištinka toks pat likimas.

15. Tariau sau širdyje: „Jeigu kvailojo likimas ištiks ir mane, tai kodėl turėčiau būti išmintingas? Kokia man iš to nauda?“ Taigi suvokiau širdyje, kad ir tai tik migla!

16. Juk nėra nei išmintingųjų, nei kvailųjų išliekančio atminimo, nes ateities dienomis vieni ir kiti bus užmiršti. Tad kaip gãli išmintingasis mirti lygiai taip, kaip miršta kvailasis!

17. Pradėjau bodėtis gyvenimu, nes visa, kas vyksta po saule, man kėlė nerimą. Visa tai tik migla ir vėjų vaikymasis!

18. Matydamas, kad turiu palikti žmogui, ateinančiam po manęs, bodėjausi visais savo triūso vaisiais, kuriuos buvau sukaupęs po saule.

19. Kas žino, koks jis bus? Ar išmintingas, ar kvailas? Tačiau jis tvarkys visus mano triūso ir išminties vaisius po saule! Tai irgi migla!

20. Vėl mano širdis puolė į neviltį dėl visų triūso vaisių, kuriuos buvau sukaupęs po saule.

21. Juk ne sykį žmogus, išmintingai triūsęs, kupinas išmanymo ir įgūdžių, privalo palikti visa, ką turi, jokio darbo į tai neįdėjusiam žmogui. Tai irgi migla ir didelis blogis.

22. Tad kokia nauda mirtingajam iš viso jo triūso ir rūpinimosi, kurį turėjo pakelti po saule?

23. Juk visos jo dienos kupinos skausmo, o jo užsiėmimas – apmaudas; net naktį jo širdis neturi ramybės. Tai irgi migla!

24. Tad nieko nėra geriau žmogui, kaip valgyti bei gerti ir rasti pasitenkinimo savo triūse. Net tai, kaip pastebėjau, ateina iš Dievo rankos.

25. Juk kas be jo turės ko valgyti ir ras pasitenkinimo?

26. Iš tikrųjų žmogui, kuris jam patinka, Dievas suteikia išminties, išmanymo ir džiaugsmo. O nusidėjėliui jis užkrauna vargą rinkti ir kaupti nuosavybę, kad būtų atiduota tam, kuris patinka Dievui. Tai irgi migla ir vėjų vaikymasis!