Mokytojo 7 LBDKAN

1. Geras vardas vertesnis už kvapų aliejų, mirties diena vertesnė už gimimo dieną.

2. Verčiau eiti į namus, kur gedima, negu į namus, kur puotaujama, nes toks kiekvieno žmogaus galas, ir gyvieji tesideda tai į širdį.

3. Verčiau liūdėti, negu juoktis, nes po liūdnu veidu gali slėptis linksma širdis.

4. Išmintingųjų širdį patraukia gedulo namai, o kvailųjų širdis – pramogų namuose.

5. Verčiau klausytis išmintingo žmogaus papeikimo negu kvailo žmogaus pagyrimo.

6. Juk kvailųjų vėjavaikiškumas – lyg erškėčiai, spragsintys po katilu. Tai irgi migla!

7. Iš tikrųjų engimas net išmintingąjį gali sukvailinti, o kyšis – sugadinti širdį.

8. Reikalo pabaiga vertesnė už pradžią; kantri dvasia vertingesnė negu išpuikusi.

9. Neskubėk supykti, nes pyktis glaudžiasi prie kvailojo krūtinės.

10. Nesakyk: „Tad kaip gali būti, kad seniau buvo geriau negu dabar?“ – nes neišmintinga kelti tokį klausimą.

11. Išmintis taip pat vertinga, kaip vertingas paveldas, ir naudinga tiems, kurie mėgaujasi saule.

12. Juk išminties teikiama ūksmė – kaip pinigų ūksmė, o išmanymo nauda tokia: išmintis jos turinčiam teikia gyvastį.

13. Apsvarstyk Dievo darbus! Kas gali ištiesinti, ką jis padarė kreiva?

14. Gerą dieną džiaukis gerove, o nelaimės dieną svarstyk: abi – ir viena, ir kita – yra Dievo darbas. Taigi žmogus negali jam dėl ko nors skųstis.

15. Per savo trumpą gyvenimą mačiau du dalykus: kartais teisus žmogus pražūva, nepaisant jo teisumo, ir kartais nedorėlis išlieka, nepaisant jo nedorumo.

16. Neperdėk, būdamas teisus, ir neperdėk, būdamas išmintingas. Kam gi turėtum save pražudyti?

17. Neperdėk, būdamas nedoras, ir nebūk kvailas. Kam gi turėtumei mirti prieš laiką?

18. Geriausia, kad vieno laikytumeis, bet ir nuo kito rankos neatitrauktum, nes kas bijo Dievo, tam su abiem seksis.

19. Išmintis gina išmintingąjį geriau negu dešimt mieste esančių didžiūnų.

20. Iš tikrųjų nėra žemėje nė vieno žmogaus, kuris būtų toks teisus, jog tik gerai elgtųsi ir niekada nenusidėtų.

21. Pagaliau nekreipk dėmesio į visa, ką žmonės kalba, kad neišgirstum savo vergo tave keikiant.

22. Juk savo širdyje žinai, kad dažnai esi keikęs kitus.

23. Visa tai tyriau išmintimi. Tariau: „Būsiu išmintingas“. Bet išmintis liko toli nuo manęs.

24. Toli visa, kas buvo, ir giliai giliai palaidota. Kas gali tai išaiškinti?

25. Atsidėjau širdimi pažinti, tirti, ieškoti išminties bei dalykų supratimo norėdamas suvokti, kad nedorumas kvailas, o kvailybė – beprotybė.

26. Man moteris kartesnė už mirtį. Ji – spąstai, jos širdis – žabangos, o rankos – pančiai. Kas patinka Dievui, tas jos išvengs, bet kas nusideda, tą ji pagaus.

27. Štai ką radau, sako Mokytojas, kai dėjau vieną dalyką prie kito, ieškodamas jų supratimo.

28. O štai ko dar tebeieškau, nors nesėkmingai: vieną vyrą iš tūkstančio užtikau, bet nė vienos moters tarp jų niekada neradau.

29. Taigi radau viena: Dievas padarė žmoniją dorą, bet žmonės leidosi į svarstymus.