Ezechielio 17 KBV

1. Viešpats kalbėjo man:

2. „Žmogaus sūnau, užmink mįslę ir papasakok šį palyginimą Izraeliui.

3. Sakyk: „Taip sako Viešpats Dievas: „Didelis erelis, ilgais išskėstais sparnais su įvairiaspalvėmis plunksnomis, atskrido į Libaną. Jis nulaužė kedro viršūnę,

4. nuskynė jauną ūglį ir, nunešęs jį į pirklių kraštą, pasodino prekybos mieste.

5. Tada jis paėmė šios žemės sėklą ir pasodino ją derlingoje dirvoje. Pasodino prie gausių vandenų lyg gluosnį.

6. Ji augo ir tapo žemu, vešliu vynmedžiu, kurio šakelės krypo jo link, o šaknys – vijosi po juo. Taip ji tapo vynmedžiu, leido šakeles ir ūglius.

7. Atskrido kitas didelis erelis, ilgais sparnais ir su daugybe plunksnų. Vynmedis kreipė į jį savo šaknis ir tiesė į jį šakeles iš savo lysvės, kad šis jį palaistytų.

8. Jis buvo pasodintas drėgnoje, derlingoje žemėje, kur galėjo vešliai augti, leisti šakeles, nešti vaisius ir būti puikiu vynmedžiu.“

9. Sakyk: „Taip sako Viešpats Dievas: „Ar jis vešės? Ar erelis neišraus jo šaknų ir nesudraskys vaisių, ar jo žaliuojančios šakelės nenuvys? Nereikės ir daugelio vyrų didelės jėgos, kad jį išrautų.

10. Ar jis persodintas augs? Ar kai rytų vėjas jį palies, jis nenuvys? Jis nudžius lysvėje, kurioje auga.“

11. Viešpats vėl man kalbėjo:

12. „Kalbėk maištingai tautai: „Ar nesuprantate, ką tai reiškia? Štai atėjo Babilono karalius į Jeruzalę, paėmė karalių su kunigaikščiais ir nusivedė juos į Babiloną.

13. Su karaliaus palikuoniu jis sudarė sandorą ir jį prisaikdino. Krašto galinguosius jis išgabeno,

14. kad karalystė būtų pažeminta ir neklestėtų, kad ji išliktų, laikydamasi jo sandoros.

15. Bet tas sukilo prieš jį ir siuntė pasiuntinius į Egiptą, prašydamas žirgų ir žmonių. Ar jam seksis? Ar išliks tas, kuris taip daro? Ar, sulaužęs sandorą, jis bus išgelbėtas?

16. Kaip Aš gyvas, – sako Viešpats Dievas, – jis mirs Babilone, krašte to karaliaus, kuris padarė jį karaliumi, kurio priesaiką jis paniekino ir sulaužė sandorą.

17. Faraonas su didele kariuomene bei daugybe karių jam nepadės, kai babiloniečiai bus supylę pylimus ir padarę įtvirtinimus žmonių pražūčiai.

18. Jis paniekino priesaiką ir sulaužė sandorą, kai buvo padavęs ranką ir prisiekęs. Tai padaręs, jis neištrūks.“

19. Todėl Viešpats Dievas sako: „Kadangi jis mano priesaiką paniekino ir mano sandorą sulaužė, kaip Aš gyvas – atlyginsiu jam už tai.

20. Aš jį pagausiu, nugabensiu į Babiloną ir ten su juo bylinėsiuosi dėl ištikimybės sulaužymo.

21. Jo karių rinktiniai būriai kris nuo kardo; kurie išliks, tuos išsklaidysiu į visus vėjus. Tada jūs žinosite, kad Aš, Viešpats, tai kalbėjau.“

22. Taip sako Viešpats Dievas: „Aš pats aukšto kedro viršūnę nulaušiu, ūglį nuskinsiu ir pasodinsiu aukštai iškilusiame kalne.

23. Jis, pasodintas aukštame Izraelio kalne, išleis šakas, neš vaisių ir išaugs didingu kedru. Įvairūs sparnuočiai gyvens po juo, paukščiai kraus lizdus jo šakų ūksmėje.

24. Visi krašto medžiai žinos, kad Aš, Viešpats, pažeminau aukštą medį ir paaukštinau žemą, žaliuojantį medį nudžiovinau ir sausą medį padariau žaliuojantį. Aš, Viešpats, pasakiau ir įvykdžiau.“