Galatams 2 KBV

1. Paskui, po keturiolikos metų, vėl nuvykau į Jeruzalę kartu su Barnabu, pasiėmęs ir Titą.

2. Nuvykau paskatintas apreiškimo, ir jiems išdėsčiau Evangeliją, kurią skelbiu pagonims, atskirai išsiaiškindamas su įžymesniais asmenimis, kad kartais nebėgčiau ar nebūčiau bėgęs veltui.

3. Jie nevertė apsipjaustyti nė mano palydovo Tito, kuris buvo graikas.

4. Tačiau netikriems broliams, paslapčia įslinkusiems iššnipinėti mūsų laisvės, kurią turime Kristuje Jėzuje, ir norėjusiems mus pavergti, –

5. jiems nė valandėlei nepasidavėme, kad Evangelijos tiesa pasiliktų su jumis.

6. O dėl tariamai įžymesniųjų asmenų, – kas jie buvo, man nesvarbu, nes Dievas nėra žmonėms šališkas, – man įžymesnieji asmenys nieko nepridėjo.

7. Atvirkščiai, pamatę, jog man patikėta skelbti Evangeliją neapipjaustytiesiems, kaip Petrui – apipjaustytiesiems

8. (nes Tas, kuris veikė su Petru jam apaštalaujant apipjaustytiesiems, veikė taip pat su manimi tarp pagonių),

9. ir pripažinę man suteiktą malonę, Jokūbas, Kefas ir Jonas, kurie laikomi šulais, padavė man ir Barnabui dešines draugystės ženklan, kad mes eitume pas pagonis, o jie pas apipjaustytuosius;

10. tik mes turėjome prisiminti vargšus, – o aš ir stengiausi tai daryti.

11. Kai Petras atvyko į Antiochiją, aš jam pasipriešinau į akis, nes jis nusižengė.

12. Mat, prieš atvykstant kai kuriems nuo Jokūbo, jis valgydavo su kitataučiais; bet kai tie atvyko, jis atsitraukė ir vengė jų, bijodamas apipjaustytųjų.

13. Kartu su juo veidmainiavo ir kiti žydai, netgi Barnabas pasidavė veidmainystei.

14. Pamatęs, kad jie nukrypsta nuo Evangelijos tiesos, pasakiau Petrui visų akivaizdoje: „Jei tu, būdamas žydas, gyveni pagoniškai, o ne žydiškai, tai kodėl verti pagonis gyventi taip, kaip žydai?“

15. Nors iš prigimties esame žydai ir ne pagonių kilmės nusidėjėliai,

16. žinome, jog žmogus išteisinamas ne įstatymo darbais, bet tikėjimu į Jėzų Kristų. Mes įtikėjome Kristų Jėzų, kad būtume išteisinti Kristaus tikėjimu, o ne įstatymo darbais; nes įstatymo darbais nebus išteisintas nė vienas žmogus.

17. Bet, mums ieškant išteisinimo Kristuje, paaiškėjo, kad mes patys esame nusidėjėliai. Ar Kristus dėl to yra nuodėmės tarnas? Jokiu būdu!

18. Nes jeigu aš vėl atstatau, ką buvau išgriovęs, tai tampu nusikaltėliu.

19. Aš per įstatymą numiriau įstatymui, kad gyvenčiau Dievui.

20. Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.

21. Neatstumiu Dievo malonės, nes jei teisumas įgyjamas per įstatymą, tuomet Kristus mirė veltui.