Pradžios 29 LBDKAN

1. Jokūbas vėl leidosi kelionėn ir nuėjo į rytiečių kraštą.

2. Ten laukuose jis pamatė šulinį. Trys avių kaimenės būriavosi prie šulinio, nes iš jo buvo girdomos kaimenės. Ant šulinio angos buvo užristas didžiulis akmuo.

3. Tik kai būdavo ten suvarytos visos kaimenės, piemenys nurisdavo akmenį nuo šulinio angos, pagirdydavo avis ir vėl užrisdavo akmenį į vietą.

4. Jokūbas prakalbino juos: „Mano broliai, iš kur jūs?“ Tie atsakė: „Iš Harano“.

5. – „O gal pažįstate Labaną, Nahoro sūnų?“ – paklausė. „Taip, pažįstame“, – atsakė jie.

6. Jis jų klausė: „Kaip jo sveikata?“ – „Gera, jis sveikas, – atsakė jie, – štai jo duktė Rachelė ateina su savo avimis“.

7. Jis tarė: „Žiūrėkite, diena dar ilga, dar ne laikas ginti gyvulius namo. Pagirdykite avis ir ginkite jas ganytis“.

8. „Negalime, – atsakė jie, – kol nesuvarytos visos kaimenės. Tik tuomet nuritame akmenį nuo šulinio angos ir pagirdome avis“.

9. Jokūbui su jais tebesikalbant, atėjo Rachelė su savo tėvo avimis. Ji buvo piemenaitė.

10. Pamatęs Rachelę, savo motinos brolio Labano dukterį, ir savo motinos brolio Labano avis, Jokūbas priėjo, nurito akmenį nuo šulinio angos ir pagirdė savo motinos brolio Labano kaimenę.

11. Tuomet Jokūbas pabučiavo Rachelę ir balsu pravirko.

12. Jokūbas pasisakė Rachelei esąs jos tėvo giminaitis, Rebekos sūnus. O ji nubėgo ir pasakė savo tėvui.

13. Išgirdęs žinią apie sesers sūnų Jokūbą, Labanas atskubėjo jo pasitikti. Apkabinęs ir išbučiavęs parsivedė jį į savo namus. Jokūbas papasakojo Labanui visa, kas buvo įvykę,

14. ir Labanas tarė jam: „Esi iš tikrųjų mano kūnas ir kraujas!“ Jokūbui išbuvus pas Labaną vieną mėnesį,

15. Labanas pasakė Jokūbui: „Negi dėl to, kad esi mano giminaitis, turėtum man už nieką tarnauti? Sakyk, kokia bus tavo alga?“

16. Labanas turėjo dvi dukteris. Vyresnioji buvo vardu Lėja, o jaunesnioji – Rachelė.

17. Lėja turėjo švelnias akis, o Rachelė buvo dailiai nuaugusi ir graži.

18. Kadangi jau buvo pamilęs Rachelę, Jokūbas atsakė: „Tarnausiu tau septynerius metus už tavo jaunesniąją dukterį“.

19. „Mieliau ją duosiu tau negu kokiam pašaliečiui. Pasilik pas mane“, – sutiko Labanas.

20. Jokūbas ištarnavo už Rachelę septynerius metus, bet jie atrodė jam tarsi keletas dienų – taip labai ją mylėjo.

21. Tuomet Jokūbas tarė Labanui: „Duok man mano žmoną, kad galėčiau su ja gyventi, nes mano laikas baigėsi“.

22. Labanas sukvietė visus vietos žmones ir iškėlė vestuves.

23. Bet, atėjus vakarui, paėmė savo dukterį Lėją ir įvedė ją pas Jokūbą. Jokūbas tat ir suėjo su ja.

24. Savo tarnaitę Zilpą Labanas paskyrė dukters Lėjos tarnaite.

25. Atėjus rytui, žiūri, šalia Lėja! Jokūbas tarė Labanui: „Ką tu padarei? Argi ne už Rachelę tau tarnavau?! Kodėl tat mane apgavai?“

26. Labanas atsakė: „Mūsų šalyje taip nedaroma, jaunesnioji už vyro neišleidžiama prieš pirmagimę.

27. Su šia baik vestuvių savaitę, ir jei tarnausi man kitus septynerius metus, duosime tau ir aną“.

28. Jokūbas taip ir padarė – baigė vestuvių savaitę. Tuomet Labanas davė jam savo dukterį Rachelę žmona.

29. Savo tarnaitę Bilhą Labanas paskyrė dukters Rachelės tarnaite.

30. Jokūbas tada suėjo ir su Rachele; iš tikrųjų Rachelę jis mylėjo labiau negu Lėją. O Labanui atitarnavo dar septynerius metus.

31. Pamatęs, kad Lėja nemylima, VIEŠPATS padarė ją vaisingą, o Rachelė tuo tarpu liko nevaisinga.

32. Lėja tapo nėščia ir pagimdė sūnų, kurį pavadino Rubenu. Mat ji sakė: „Tai reiškia: ‘Dievas pažvelgė į mano kančią. Dabar mano vyras tikrai mane mylės’“.

33. Ji vėl pastojo ir pagimdė sūnų, sakydama: „VIEŠPATS išgirdo, kad aš nemylima, todėl davė ir šį sūnų“. Užtat ji pavadino jį Simeonu.

34. Vėl ji tapo nėščia ir pagimdė sūnų, sakydama: „O dabar jau mano vyras prisiriš prie manęs, nes pagimdžiau jam tris sūnus“. Todėl jis buvo pavadintas Leviu.

35. Dar kartą ji pastojo ir pagimdė sūnų, sakydama: „Šį kartą aš pagarbinsiu VIEŠPATĮ“. Todėl ji pavadino jį Judu. Tuomet ji liovėsi gimdžiusi.