Pradžios 37 LBD

1. Bet Jokūbas įsikūrė krašte, kuriame jo tėvas buvo gyvenęs kaip ateivis – Kanaano krašte.

2. Štai pasakojimas apie Jokūbo šeimą. Būdamas septyniolikos metų, Juozapas ganė su broliais avių kaimenę, padėdamas savo tėvo žmonų Bilhos ir Zilpos sūnums. Jis tėvui papasakojo apie jų blogus darbus.

3. Izraelis mylėjo Juozapą labiau už bet kurį kitą savo vaiką, nes šis buvo jam gimęs senatvėje. Jis buvo jam pasiūdinęs puošnų apdarą su rankovėmis.

4. Matydami, kad tėvas jį myli labiau už kitus, broliai jo taip nekentė, kad vengdavo net pasisveikinti.

5. Kartą Juozapas susapnavo sapną ir papasakojo jį savo broliams. Šie ėmė dar labiau jo nekęsti.

6. „Paklausykite, kokį sapną sapnavau!“ – sakė jis jiems.

7. „Mes rišome lauke pėdus. Staiga mano pėdas atsistojo ir stovėjo, o jūsų pėdai susirinko aplink ir žemai nusilenkė mano pėdui!“

8. Jo broliai atsakė: „Bene ketini tapti mūsų karaliumi? Bene iš tikrųjų ketini mus valdyti?“ Dėl kalbų apie sapnus jie ėmė dar labiau jo nekęsti.

9. Jis sapnavo dar vieną sapną ir papasakojo jį savo broliams, tardamas: „Štai sapnavau dar vieną sapną: saulė, mėnulis ir vienuolika žvaigždžių man lenkėsi!“

10. Bet kai papasakojo jį savo tėvui ir broliams, tėvas apibarė. „Ką gi reiškia tas tavo sapnas? Ką susapnavai? Negi mes – aš pats, tavo motina ir tavo broliai – turėsime ateiti ir nusilenkti tau ligi žemės?“

11. Broliai jam pavydėjo, bet ir tėvas šio įvykio negalėjo užmiršti.

12. Kartą, kai broliai buvo nuvarę tėvo kaimenę ganytis prie Sichemo,

13. Izraelis tarė Juozapui: „Tavo broliai, kaip žinai, gano prie Sichemo. Pasiruošk, siųsiu tave pas juos“. – „Pasiruošęs!“ – atsakė šis.

14. Izraelis tada paliepė jam: „Nueik ir sužinok, kaip laikosi tavo broliai, kaip sekasi kaimenei, ir parnešk man žinių“. Taip jis išsiuntė jį iš Hebrono slėnio. Juozapas pasiekė Sichemą,

15. ir vienas vyras susitiko jį, beklajojantį po laukus. „Ko ieškai?“ – paklausė jo tas vyras.

16. „Savo brolių ieškau, – atsakė jis. – Ar negalėtum pasakyti, kur jie gano kaimenę“.

17. Vyras atsakė: „Jie iš čia iškeliavo. Girdėjau iš tikro juos sakant: ‘Eikime į Dotaną’“. Tad Juozapas pasekė savo brolius ir atrado juos Dotane.

18. O šie pastebėjo jį iš tolo ir pirma, negu jis prie jų priartėjo, ėmė tartis jį nužudyti.

19. Vieni kitiems jie sakė: „Va, ateina tas sapnuotojas!

20. Eime, užmuškime jį ir įmeskime į kokią nors duobę. Sakysime, kad plėšrus žvėris jį sudraskė. Tuomet pamatysime, kas išeis iš jo sapnų“.

21. Bet Rubenas, tai išgirdęs, stengėsi jį išgelbėti iš jų rankų ir sakė: „Neatimkime jam gyvybės“.

22. Rubenas kalbėjo jiems: „Nepraliekite kraujo! Va, įmeskite jį į aną duobę dykumoje, bet patys rankos prieš jį nekelkite!“ Jis norėjo jį išgelbėti iš jų rankų ir sugrąžinti tėvui.

23. Taigi kai Juozapas atėjo pas brolius, jie atėmė iš jo apdarą, puošnųjį apdarą su rankovėmis, kuriuo buvo apsivilkęs,

24. o jį patį įmetė į vandens duobę. Duobė buvo tuščia, vandens joje nebuvo.

25. Jie susėdo valgyti. Žvalgydamiesi pamatė ateinant iš Gileado izmaelitų karavaną su sakais, balzamu ir kvapiaisiais syvais apkrautais kupranugariais, keliaujantį į Egiptą.

26. Tuomet Judas tarė savo broliams: „Kokia mums nauda, jei nužudome savo brolį ir nuslepiame jo kraują?

27. Eime, verčiau parduokime jį izmaelitams. Nekelkime rankos prieš jį, nes jis juk mūsų brolis, mūsų pačių kūnas!“ Broliai jo paklausė.

28. Kai keletas midjaniečių pirklių ėjo pro šalį, jie ištraukė Juozapą iš duobės ir pardavė izmaelitams už dvidešimt sidabrinių. O tie nusivedė Juozapą į Egiptą.

29. Vėl atėjęs prie duobės ir pamatęs, kad Juozapo duobėje nebėra, Rubenas persiplėšė drabužius.

30. Jis grįžo pas savo brolius, sakydamas: „Berniukas dingo! Ką dabar daryti?“

31. Tuomet jie paėmė Juozapo puošnųjį apdarą, papjovė ožiuką ir pamirkė tą apdarą jo kraujyje.

32. Puošnųjį, ilgomis rankovėmis apdarą nunešdino tėvui, sakydami: „Mes radome jį. Prašom pasižiūrėti, ar tai tavo sūnaus apdaras, ar ne“.

33. Tėvas pažino ir tarė: „Mano sūnaus apdaras! Plėšrus žvėris jį prarijo! Juozapas tikrai žvėries sudraskytas!“

34. Tuomet Jokūbas persiplėšė drabužius, apsijuosė ašutine ir raudojo sūnaus daug dienų.

35. Visi sūnūs ir dukterys stengėsi jį paguosti, bet jis atsisakė būti paguostas ir sakė: „Ne! Aš liūdėdamas žengsiu į Šeolą pas savo sūnų“. Taip tėvas jį apraudojo.

36. Tuo tarpu midjaniečiai buvo jį pardavę Egipte vienam faraono pareigūnui Potifarui, sargybos viršininkui.