Pradžios 44 KBV

1. Juozapas įsakė savo namų prievaizdui: „Pripilk tų vyrų maišus, kiek tik jie pajėgia panešti, ir įdėk kiekvieno pinigus į jo maišą.

2. O mano sidabrinę taurę įdėk į jauniausiojo maišą kartu su pinigais už javus.“ Jis padarė, kaip Juozapas buvo įsakęs.

3. Rytui išaušus, išleido juos su jų asilais.

4. Vos tik jiems išėjus iš miesto, Juozapas tarė namų prievaizdui: „Vykis tuos vyrus ir, juos pasivijęs, sakyk: „Kodėl jūs atsilyginote piktu už gera?

5. Kodėl pavogėte mano valdovo sidabrinę taurę? Ar ne iš jos geria mano valdovas ir ar ne su ja jis buria? Jūs blogai pasielgėte.“

6. Prievaizdas, juos pasivijęs, kalbėjo tuos žodžius.

7. Jie atsakė jam: „Kodėl mūsų viešpats taip kalba? Gink Dieve, kad tavo tarnai taip pasielgtų!

8. Pinigus, kuriuos radome maišuose, atnešėme atgal iš Kanaano šalies. Kaip tad mes vogsime iš tavo valdovo namų sidabrą ar auksą?

9. Pas kurį iš mūsų ją rasi, tas temiršta, o mes visi tapsime tavo valdovo vergais.“

10. Jis atsakė: „Tebūna, kaip sakote! Pas kurį rasiu taurę, taps vergu, o visi kiti būsite nekalti.“

11. Tada kiekvienas jų skubiai pastatė savo maišą ant žemės ir atrišo jį.

12. Jis ėmė ieškoti, pradėjo nuo vyriausiojo ir baigė jauniausiuoju. Ir rado taurę Benjamino maiše.

13. Jie persiplėšė drabužius, uždėjo maišus ant savo asilų ir sugrįžo į miestą.

14. Judas ir jo broliai atėjo į Juozapo namus, nes jis dar buvo ten. Jie puolė prieš jį ant žemės.

15. Juozapas tarė jiems: „Ką padarėte?! Argi nežinojote, kad toks vyras kaip aš tikrai moku burti?“

16. Judas atsakė: „Ką sakysime mūsų valdovui? Kaip kalbėsime? Ir kuo pasiteisinsime? Dievas rado tavo tarnų kaltę. Mes esame mūsų valdovo vergai, taip pat ir tas, pas kurį rasta taurė.“

17. Juozapas atsakė: „Gink Dieve, kad taip padaryčiau! Tik tas vyras, pas kurį rasta taurė, bus mano vergas, o jūs laisvi keliaukite pas savo tėvą!“

18. Tada priartėjo prie jo Judas ir tarė: „Mano valdove, prašau, leisk savo tarnui pasiaiškinti ir nesupyk ant savo tarno, nes esi kaip faraonas.

19. Mano valdove, tu klausei savo tarnų: „Ar jūs turite tėvą ar brolį?“

20. Mes atsakėme: „Turime seną tėvą ir jauną brolį, gimusį jam senatvėje. Jo brolis yra miręs, ir jis yra vienintelis likęs iš savo motinos; tad tėvas jį myli.“

21. Tada liepei: „Atveskite, kad jį pamatyčiau savo akimis!“

22. Mes atsakėme: „Berniukas negali palikti savo tėvo, nes tėvas mirs, jei paliks!“

23. Tada, valdove, pasakei savo tarnams: „Jei jūsų jauniausias brolis neateis su jumis, nepasirodykite mano akyse!“

24. Kai parėjome pas tavo tarną, mūsų tėvą, jam pranešėme tavo, valdove, žodžius.

25. Ir mūsų tėvas tarė: „Vėl nukeliavę nupirkite kiek maisto.“

26. Mes atsakėme: „Negalime keliauti! Tik jei leisi jauniausią brolį su mumis, keliausime. Mes negalime pasirodyti tam žmogui be mūsų jauniausiojo brolio.“

27. Tavo tarnas, mūsų tėvas, atsakė: „Jūs patys žinote, kad mano žmona man pagimdė du sūnus.

28. Vienas išėjo, ir aš pasakiau: „Jį sudraskė žvėris.“ Ir aš jo daugiau nebemačiau.

29. Jei ir šitą paimsite iš manęs ir jam atsitiks nelaimė, nuvarysite mano žilus plaukus su sielvartu į kapus.“

30. Taigi, jei dabar pareisiu pas tavo tarną, mano tėvą, ir su mumis nebus berniuko, prie kurio tėvas labai prisirišęs,

31. jis numirs, matydamas, kad jo nėra su mumis. Ir tavo tarnai nuvarys tavo tarno, mūsų tėvo, žilus plaukus su sielvartu į kapus.

32. Tavo tarnas laidavo už berniuką savo tėvui, sakydamas: „Jei aš jo neparvesiu, būsiu nusikaltęs tau visą amžių“,

33. todėl prašau, valdove, palik mane vietoj berniuko tau vergauti, o berniukas tegrįžta su broliais!

34. Kaip galėčiau grįžti pas savo tėvą be jauniausiojo brolio ir matyti nelaimę, kuri ištiks mano tėvą?“