Pradžios 44 LBDKAN

1. Tada Juozapas įsakė savo namų prievaizdui: „Pripildyk šių vyrų maišus maisto, kiek jie gali panešti, ir įdėk kiekvieno vyro pinigus maišo viršuje.

2. Padėk mano taurę, tą sidabrinę taurę, jauniausio vyro maišo viršuje kartu su jo pinigais už grūdus“. Jis padarė, ką Juozapas buvo įsakęs.

3. Vos rytui prašvitus, vyrai su savo asilais buvo išleisti į kelionę.

4. Jie buvo ką tik pajudėję iš miesto ir truputį paėję, kai Juozapas tarė savo prievaizdui: „Tuojau pat vykis tuos vyrus! Pasivijęs paklausk jų: ‘Kodėl atsilyginote piktu už gera? Kodėl pavogėte mano sidabrinę taurę?

5. Argi ne iš jos mano viešpats geria ir argi ne ją paprastai naudoja būrimams? Taip darydami, nedorai pasielgėte’“.

6. Pasivijęs prievaizdas pakartojo jiems tuos pačius žodžius.

7. Jie atsakė jam: „Kaip gali mūsų viešpats sakyti tokius dalykus? Tavo tarnai taip jokiu būdu nepasielgtų!

8. Štai net pinigus, kuriuos atradome savo maišų paviršiuje, atgal atnešėme iš Kanaano krašto! Kam gi mes vogtume sidabrą ar auksą iš tavo viešpaties namų?

9. Jei pas kurį iš tavo tarnų taurė bus rasta, jis turės mirti, o mes, likusieji, tapsime mūsų viešpaties tarnais“.

10. Jis atsakė: „Nors ir turėtų taip būti, kaip sakote, tik tas, pas kurį ji bus rasta, taps mano vergu, o kiti, likusieji, eisite sau nekalti“.

11. Tuomet kiekvienas skubiai nukėlė savo maišą žemėn, ir kiekvienas atrišo savo maišą.

12. Jis ieškojo, pradėdamas nuo vyriausiojo ir baigdamas jauniausiuoju. Taurė buvo atrasta Benjamino maiše.

13. Tai matydami, jie persiplėšė drabužius. Kiekvienas vėl pasikrovė savo asilą, ir jie sugrįžo į miestą.

14. Judas ir jo broliai parėjo į Juozapo namus dar jam tebesant namie. Jie sukniubo prieš jį ant žemės.

15. Juozapas tarė jiems: „Ką manėte taip elgdamiesi? Nejau nežinojote, kad žmogus kaip aš imasi būrimo?“

16. O Judas atsakė: „Ką mums besakyti savo viešpačiui? Ko begalime maldauti? Kaip begalime įrodyti savo nekaltumą? Pats Dievas atidengė savo tarnų nusikaltimą! Štai tad esame mūsų viešpaties vergai – mes ir tas, pas kurį buvo rasta taurė“.

17. Bet Juozapas tarė: „To jokiu būdu nepadarysiu! Tik tas, pas kurį buvo rasta taurė, bus mano vergas. O jūs galite eiti ramybėje pas savo tėvą“.

18. Judas priėjo prie jo ir tarė: „Prašyčiau, mano viešpatie, leisti tavo tarnui kreiptis į tave, ir nesupyk ant savo tarno, nes esi lygus faraonui.

19. Mano viešpats klausė savo tarnų, sakydamas: ‘Ar jūs turite tėvą ar brolį?’

20. O mes savo viešpačiui atsakėme: ‘Turime žilagalvį tėvą ir jauną brolį, jo žilos senatvės vaiką. Tikrasis jo brolis mirė; jis likęs vienas iš savo motinos vaikų, užtat tėvas jį labai myli’.

21. Tuomet tu savo tarnams pasakei: ‘Atveskite jį pas mane, idant savo akimis galėčiau į jį pasižiūrėti’.

22. Mes savo viešpačiui sakėme: ‘Berniukas negali palikti tėvo, nes jei paliktų, jo tėvas numirtų’.

23. Tada tu mums, savo tarnams, pasakei: ‘Jei jauniausiasis brolis neateis su jumis, nematysite daugiau mano veido’.

24. Sugrįžę pas tavo tarną, savo tėvą, mes persakėme jam mūsų viešpaties žodžius.

25. Kai mūsų tėvas liepė: ‘Eikite vėl, nupirkite mums truputį maisto’,

26. mes jam atsakėme: ‘Negalime ten eiti! Tik jeigu mūsų jauniausiasis brolis eis su mumis, ten leisimės. Juk negalėsime matyti to vyro veido, jei nebus su mumis jauniausiojo brolio’.

27. Tada tavo tarnas, mano tėvas, pasakė mums: ‘Jūs žinote, kad mano žmona pagimdė man du sūnus.

28. Vienas pradingo, ir aš sakiau: ‹Deja, jis buvo žvėrių sudraskytas!› Nuo tada iki šiol jo nebemačiau.

29. Jeigu ir šį nuo manęs paimtumėte ir jį ištiktų nelaimė, pasiųstumėte mano žilą galvą iš širdgėlos žemyn į Šeolą’.

30. Taigi jei aš grįšiu pas tavo tarną, mano tėvą, ir nebus su mumis mūsų jauniausiojo – o jo gyvastis susijusi su jo gyvastimi, –

31. vos pamatęs, kad nėra jauniausiojo su mumis, jis numirs. Tavo tarnai pasiųstų tavo tarno, mūsų tėvo, žilą galvą su širdgėla žemyn į Šeolą.

32. Juk tavo tarnas tapo laidu savo tėvui už jauniausiąjį, sakydamas: ‘Jei aš neparvesiu jo atgal pas tave, būsiu kaltas savo tėvui visą gyvenimą’.

33. Todėl dabar prašyčiau leisti tavo tarnui pasilikti mano viešpaties vergu vietoj jauniausiojo, o jauniausiąjį leisti grįžti su broliais.

34. Juk kaip aš galiu grįžti pas savo tėvą, jei jauniausiojo nėra su manimi? Negalėčiau pakelti, matydamas savo tėvo kančią“.