Pradžios 49 LBD

1. Jokūbas pasišaukė sūnus ir tarė jiems: „Burkitės aplink, kad galėčiau pasakyti, kas jus ištiks ateities dienomis.

2. Susirinkite ir klausykitės, Jokūbo sūnūs, klausykitės savo tėvo Izraelio.

3. Tu, Rubenai, esi mano pirmagimis, mano jėga ir pirmasis mano vyriškumo vaisius, pranašùs savo vieta, pranašùs galia!

4. Ūmus kaip vanduo, tu nebebūsi daugiau pranašùs, nes įlipai į savo tėvo lovą ir užsitraukei nemalonę. Jis lipo į mano guolį!

5. Simeonas ir Levis yra broliai, jų peiliai – smurto ginklai.

6. Tenedalyvauja mano siela jų taryboje, tenebūna įtraukta mano garbė į jų bendrystę, nes kai jie įniršta, žudo vyrus, ir kai jiems malonu, luošina jaučius.

7. Tebūna prakeiktas jų įniršis, nes jis nuožmus, ir jų pyktis, nes jis žiaurus! Padalysiu juos Jokūbe, išblaškysiu juos Izraelyje.

8. Judai, tavo broliai girs tave; tavo ranka visada ant priešų sprando; tavo tėvo sūnūs tau lenksis.

9. Judas tarsi jaunas liūtas; nuo grobio pakilai, mano sūnau! Jis priglunda, atsigula tarsi liūtas, tarsi žvėrių karalius; kas gi galėtų drįsti jį prikelti?

10. Skeptras nepaliks Judo nei valdovo lazda, kolei neateis tas, kuriam tai priklauso; tada jam turės paklusti tautos.

11. Judas riša savo asiliuką prie vynmedžio, savo asilės jauniklį prie rinktinio vynmedžio; jis skalbia savo apdarą vyne, savo skraistę – vynuogių sunkoje.

12. Jo akys tamsesnės už vyną, o dantys baltesni už pieną.

13. Zabulonas kursis palei jūrą ir taps laivų prieglobsčiu, o jo riba bus prie Sidono.

14. Isacharas – stiprus asilas, prigludęs tarp avidžių.

15. Pamatęs, kaip gera būti sėsliam ir koks smagus kraštas, jis palenkė savo petį naštai ir pasidarė lažo vergu.

16. Danas valdys savo žmones kaip vieną Izraelio giminių.

17. Danas bus pakelės žaltys, angis prie tako, taip kertanti į kulną arkliui, kad raitelis krinta žemėn atbulas.

18. Ilgiuosi tavo išganymo, VIEŠPATIE!

19. Gadas bus puolamas užpuolikų bet duos jiems į kulnus.

20. Ašero maistas bus gausus, jis tieks karališkų skanėstų.

21. Naftalis – į laukus paleista stirna, gimdanti puikius stirniukus.

22. Juozapas – vaisinga šaka, vaisinga šaka prie šaltinio; jo atžalos perlipa per mūrą.

23. Lankininkai piktai jį užpuolė; šovė į jį ir labai kamavo.

24. Tačiau jo lankas liko įtemptas, ir jo ginklai buvo tvirti, padedant Jokūbo Galingojo [Dievo] rankoms, dėl Ganytojo, Izraelio Uolos,

25. tavo tėvo Dievo, kuris padės tau, Visagalio, kuris laimins tave palaiminimais aukštojo dangaus, palaiminimais po žeme slypinčios bedugnės, palaiminimais krūtų ir įsčių.

26. Tavo tėvo palaiminimai tvirtesni už palaiminimus amžinųjų kalnų, jie viršija palaiminimus mano protėvių. Tepasilieka jie ant Juozapo galvos, ant kaktos išrinktojo tarp savo brolių!

27. Benjaminas – plėšrus vilkas: rytą jis ryja laimikį, o vakare dalija grobį“.

28. Iš viso buvo dvylika Izraelio giminių, ir jos tapo tuo, ką tėvas pasakė juos laimindamas, laimindamas kiekvieną jiems būdingu palaiminimu.

29. Tada jis įsakė jiems, tardamas: „Tuojau būsiu sujungtas su savo gimine. Palaidokite mane su mano protėviais – oloje, kuri yra Efrono Hetito lauke,

30. oloje, kuri yra lauke prie Machpelos, priešais Mamrę, Kanaano krašte, – lauke, kurį Abraomas nupirko iš Efrono Hetito kaip kapo vietą.

31. Abraomas ir jo žmona Sara ten palaidoti, Izaokas ir jo žmona Rebeka ten palaidoti, ir aš ten palaidojau Lėją.

32. Laukas ir ola, esanti jame, buvo nupirkti iš hetitų“.

33. Užbaigęs nurodymus sūnums, Jokūbas įkėlė kojas į lovą, atsiduso paskutinį kartą ir buvo sujungtas su savo gimine.