Pradžios 9 LBDKAN
1. Dievas palaimino Nojų bei jo sūnus ir tarė jiems: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę.
2. Bijos jūsų ir drebės prieš jus visi žemės gyvuliai, visi padangių paukščiai – visa, kas juda žemėje, ir visos jūrų žuvys. Į jūsų rankas jie atiduoti.
3. Kas juda ir yra gyva, bus jums maistui. Duodu juos visus jums, lygiai kaip daviau jums žaliuosius augalus.
4. Tiktai mėsos su jos gyvybe, su krauju joje, nevalgysite.
5. Taip pat ir už jūsų kraują, jūsų gyvybę, reikalausiu atsiskaityti: iš kiekvieno gyvulio to reikalausiu ir iš žmonių – iš kiekvieno už artimo kraują – reikalausiu atsiskaityti už žmogaus gyvybę.
6. Kas pralieja žmogaus kraują, to kraują taip pat pralies žmogus, nes pagal savo paveikslą Dievas sukūrė žmogų.
7. O jūs būkite vaisingi ir dauginkitės, pliskite žemėje ir užvaldykite ją!“
8. Tuomet Dievas tarė Nojui ir su juo buvusiems sūnums:
9. „Štai sudarau Sandorą su jumis ir jūsų būsimais palikuonimis,
10. su visais gyvūnais, esančiais su jumis, – paukščiais, galvijais ir visais su jumis buvusiais žemės gyvuliais, kurie tik išlipo iš laivo.
11. Aš palaikysiu Sandorą su jumis: niekada daugiau visi mirtingieji gyvūnai nebebus tvano vandenų išnaikinti, niekada daugiau nebebus tvano žemei nuniokoti.
12. Ir tai, – pridūrė Dievas, – bus ženklas, kurį duodu visiems amžiams, mano Sandoros tarp manęs ir jūsų bei visų su jumis esančių gyvūnų:
13. savo lanką padėjau į debesis, ir jis bus ženklas Sandoros tarp manęs ir žemės.
14. Kai supūsiu viršum žemės debesis ir pasirodys debesyje mano lankas,
15. aš atsiminsiu savo Sandorą tarp manęs ir jūsų bei visų mirtingųjų gyvūnų, ir vandenys niekada daugiau nebetaps tvanu visiems mirtingiesiems sunaikinti.
16. Kai lankas bus debesyje, aš pažvelgsiu į jį ir atsiminsiu Sandorą tarp Dievo ir visų gyvūnų – visų žemėje esančių mirtingųjų“.
17. Dievas sakė Nojui: „Tai bus ženklas Sandoros tarp manęs ir visų žemėje esančių mirtingųjų“.
18. Nojaus sūnūs, išlipusieji iš laivo, buvo Semas, Chamas ir Jafetas. Chamas buvo Kanaano tėvas.
19. Tai buvo Nojaus sūnūs, ir iš jų buvo apgyvendinta visa žemė.
20. Nojus, žemės artojas, pirmas įsiveisė vynuogyną.
21. Jis gėrė vyno, pasigėrė ir gulėjo nuogas palapinėje.
22. Chamas, Kanaano tėvas, pamatė savo tėvo nuogumą ir papasakojo savo dviem broliams lauke.
23. Tuomet Semas ir Jafetas paėmė drabužį, užsidėjo jį ant pečių ir, eidami atbuli, uždengė savo tėvo nuogumą. Kadangi jų veidai buvo nugręžti į kitą pusę, nuogo savo tėvo jie nematė.
24. Išsiblaivęs nuo vyno ir sužinojęs, ką jo jauniausias sūnus buvo jam padaręs,
25. Nojus tarė: „Tebūna prakeiktas Kanaanas! Jis bus žemiausias vergas savo broliams“.
26. Ir pridūrė: „Šlovė VIEŠPAČIUI, Semo Dievui! Tebūna Kanaanas jiems vergas!
27. Tepadaro Dievas vietos Jafetui, teleidžia jam gyventi Semo palapinėse, o Kanaanas tebūna jų vergas“.
28. Po tvano Nojus gyveno tris šimtus penkiasdešimt metų.
29. Iš viso Nojus gyveno devynis šimtus penkiasdešimt metų. Po to jis mirė.