Hebrajams 1 KBV

1. Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus,

2. o šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius.

3. Jis, Dievo šlovės spindesys ir Jo esybės tikslus atvaizdas, viską laikantis savo jėgos žodžiu, pats nuplovęs mūsų nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse,

4. tapdamas tiek pranašesnis už angelus, kiek prakilnesnį už juos paveldėjo vardą.

5. Kuriam gi angelų kada nors Jis yra pasakęs: „Tu esi mano Sūnus, šiandien Aš Tave pagimdžiau“?! Ir vėl: „Aš Jam būsiu Tėvas, o Jis bus man Sūnus.“

6. Ir vėl, įvesdamas Pirmagimį į pasaulį, Jis sako: „Tepagarbina Jį visi Dievo angelai.“

7. Apie angelus mat sako: „Jis daro savo angelus vėjais ir savo tarnus – ugnies liepsnomis.“

8. Sūnui taria: „Tavo sostas, Dieve, amžių amžiams, ir teisingumo skeptras yra Tavo karalystės skeptras.

9. Tu pamilai teisumą ir nekentei nedorybės, todėl patepė Tave Dievas, Tavo Dievas, džiaugsmo aliejumi gausiau negu Tavo bičiulius.“

10. Ir: „Pradžioje Tu, Viešpatie, padėjai pamatus žemei, ir dangūs – Tavo rankų darbas.

11. Jie pražus, o Tu pasiliksi, jie visi sudils lyg drabužis,

12. ir kaip apsiaustą Tu juos suvyniosi, ir jie bus pakeisti. Bet Tu esi tas pats, ir Tavo metai nesibaigs.“

13. O kuriam iš angelų Jis yra kada nors sakęs: „Sėskis mano dešinėje, kol Aš patiesiu Tavo priešus kaip pakojį po Tavo kojomis“?

14. Argi jie visi nėra patarnaujančios dvasios, siųstos tarnauti tiems, kurie paveldės išgelbėjimą?