Hebrajams 11 KBV

1. Tikėjimas užtikrina tai, ko viliamės, ir parodo tai, ko nematome.

2. Per jį protėviai gavo gerą liudijimą.

3. Tikėjimu suvokiame, kad pasauliai buvo sutverti Dievo žodžiu – būtent iš neregimybės atsirado regima.

4. Tikėjimu Abelis aukojo Dievui geresnę auką negu Kainas ir dėl tikėjimo gavo liudijimą, kad yra teisus, Dievui paliudijus apie jo dovanas. Dėl tikėjimo jis ir miręs tebekalba.

5. Tikėjimu Henochas, nematęs mirties, buvo perkeltas, ir „jo neberado, nes Dievas jį perkėlė“. Mat prieš perkeliamas, jis gavo liudijimą, kad patikęs Dievui.

6. O be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad uoliai Jo ieškantiems atsilygina.

7. Tikėjimu Nojus, perspėtas apie tuo metu dar nematomus dalykus, būdamas dievobaimingas, pastatė arką savo šeimai išgelbėti; taip jis pasmerkė pasaulį ir paveldėjo tikėjimo teisumą.

8. Tikėjimu Abraomas pakluso, kai buvo pašauktas keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas, kur einąs.

9. Tikėjimu jis apsigyveno pažado žemėje tarytum svetimoje, gyvendamas palapinėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado bendrapaveldėtojais.

10. Mat jis laukė miesto su pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas yra Dievas.

11. Tikėjimu ir pati Sara – nevaisinga ir nebe to amžiaus – gavo galios pastoti, nes ji laikė ištikimu Tą, kuris pažadėjo.

12. Todėl iš vieno, ir dar apmirusio, gimė palikuonys, gausūs tartum dangaus žvaigždės ir nesuskaitomi kaip jūros pakrantės smiltys.

13. Jie visi mirė tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, bet iš tolo juos regėdami ir būdami jais įsitikinę priėmė juos, išpažindami, jog jie žemėje svečiai ir keleiviai.

14. Kurie taip kalba, parodo, kad ieško tėvynės.

15. Jeigu jie būtų minėję aną, iš kurios iškeliavo, jie būtų turėję laiko sugrįžti atgal.

16. Bet dabar jie siekė geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios. Todėl Dievas nesigėdija vadintis jų Dievu – juk Jis paruošė jiems miestą!

17. Tikėjimu Abraomas aukojo Izaoką, kai buvo mėginamas. Jis, kuris buvo gavęs pažadus, atnašavo savo viengimį sūnų,

18. apie kurį buvo pasakyta: „Iš Izaoko bus pašaukti tavo palikuonys.“

19. Jis suprato, kad Dievas gali prikelti net iš mirties, ir atgavo sūnų tarytum iš numirusių.

20. Tikėjimu Izaokas palaimino ateičiai Jokūbą ir Ezavą.

21. Tikėjimu Jokūbas mirties valandą palaimino kiekvieną Juozapo sūnų ir pagarbino, atsirėmęs į savo lazdos drūtgalį.

22. Tikėjimu merdintis Juozapas priminė apie Izraelio vaikų išėjimą ir davė nurodymų dėl savo palaikų.

23. Tikėjimu Mozė, ką tik gimęs, tris mėnesius buvo tėvų slepiamas, nes jie matė, koks kūdikis dailus, ir neišsigando karaliaus įsakymo.

24. Tikėjimu Mozė užaugęs atsisakė vadintis faraono dukters sūnumi.

25. Jis verčiau pasirinko su Dievo tauta kęsti sunkumus, negu laikinai džiaugtis nuodėmės malonumais.

26. Jis Kristaus paniekinimą laikė didesniu turtu negu Egipto brangenybes, nes jis žvelgė į atlygį.

27. Tikėjimu jis paliko Egiptą, neišsigandęs karaliaus rūstybės, nes liko nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį.

28. Tikėjimu jis įsteigė Paschą ir apšlakstymą krauju, kad naikintojas nepaliestų jų pirmagimių.

29. Tikėjimu jie perėjo Raudonąją jūrą tartum per sausumą, o tai daryti mėginę egiptiečiai prigėrė.

30. Tikėjimu buvo sugriauti Jericho mūrai po septynių dienų žygiavimo aplinkui.

31. Tikėjimu paleistuvė Rahaba nepražuvo kartu su neklusniaisiais; mat ji taikingai buvo priėmusi žvalgus.

32. Ką dar pasakyti? Man neužtektų laiko, jeigu imčiau pasakoti apie Gedeoną, Baraką, Samsoną, Jeftę, Dovydą, Samuelį ir pranašus,

33. kurie tikėjimu nugalėjo karalystes, vykdė teisumą, pasiekė tai, kas pažadėta, užčiaupė liūtams nasrus,

34. užgesino ugnies liepsnas, išvengė kalavijo ašmenų, sustiprėjo iš silpnumo, tapo galingi kovoje, privertė bėgti svetimųjų pulkus.

35. Moterys atgavo prikeltus savo mirusiuosius, kiti buvo kankinami ir atsisakė išlaisvinimo, kad gautų prakilnesnį prisikėlimą.

36. Dar kiti iškentė patyčias ir plakimus, taip pat pančius ir kalėjimą.

37. Jie buvo užmėtomi akmenimis, pjaustomi pusiau, bandomi, kardu žudomi, klajojo prisidengę avių ir ožkų kailiais, vargo, kentė priespaudą ir kankinimus.

38. Jie, kurių pasaulis nebuvo vertas, klajojo dykumose ir kalnuose, slapstėsi olose ir žemės plyšiuose.

39. Ir jie visi, dėl tikėjimo gavę gerą liudijimą, negavo to, kas buvo pažadėta,

40. nes Dievas geresnius dalykus buvo numatęs mums, kad jie ne be mūsų pasiektų tobulumą.