Hebrajams 12 KBV

1. Todėl ir mes, tokio didelio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visus apsunkinimus bei lengvai apraizgančią nuodėmę ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse,

2. žiūrėdami į tikėjimo pradininką ir atbaigėją Jėzų, kuris vietoj sau priderančio džiaugsmo, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje.

3. Apsvarstykite, kaip Jis iškentė nuo nusidėjėlių tokį priešiškumą, kad nepailstumėte ir nesuglebtumėte savo sielomis!

4. Jums dar neteko priešintis iki kraujo, kovojant su nuodėme.

5. Jūs pamiršote paraginimą, kuris sako jums kaip sūnums: „Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink Jo baramas,

6. nes kurį Viešpats myli, tą griežtai auklėja, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima.“

7. Kai esate drausminami, Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis. O kurio gi sūnaus tėvas griežtai neauklėja?

8. Bet jeigu jūs be drausmės, kuri visiems privaloma, vadinasi, jūs ne sūnūs, o pavainikiai.

9. Jau mūsų kūno tėvai mus griežtai auklėjo, ir mes juos gerbėme. Tad argi nebūsime dar klusnesni dvasių Tėvui, kad gyventume?

10. Juk anie savo nuožiūra mus drausmino neilgą laiką, o Šis tai daro mūsų labui, kad taptume Jo šventumo dalininkais.

11. Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneša taikingų teisumo vaisių auklėtiniams.

12. Todėl pakelkite nuleistas rankas, sustiprinkite linkstančius kelius

13. ir ištiesinkite takus po savo kojomis, kad, kas luoša, neišnirtų, bet verčiau sugytų.

14. Siekite santaikos su visais, siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties.

15. Žiūrėkite, kad kas neprarastų Dievo malonės, kad neišleistų daigų kokia karti šaknis ir nepadarytų vargo, suteršdama daugelį;

16. kad neatsirastų ištvirkėlių ir bedievių kaip Ezavas, už valgio kąsnį pardavęs pirmagimio teises.

17. Jūs žinote, kad jis ir paskui, norėdamas paveldėti palaiminimą, buvo atmestas, nes nerado progos atgailauti, nors su ašaromis jos ieškojo.

18. Jūs prisiartinote ne prie apčiuopiamo ir ugnimi liepsnojančio kalno ar prie tamsos, ar ūkanų, ar viesulo,

19. ar trimito skardenimo, ar žodžių skambesio, kurį išgirdę žmonės meldė, kad daugiau nebūtų ištarta nė žodžio.

20. Mat jie negalėjo pakelti įsakymo: „Net jeigu gyvulys paliestų kalną, jis privalo būti užmuštas akmenimis arba nušautas strėle.“

21. Anas reginys buvo toks baisus, jog Mozė pasakė: „Labai išsigandau ir visas drebu!“

22. Bet jūs prisiartinote prie Siono kalno bei gyvojo Dievo miesto, dangiškosios Jeruzalės, prie nesuskaitomų tūkstančių angelų

23. ir šventiško susirinkimo, prie danguje įrašytųjų pirmagimių Bažnyčios, prie visų Teisėjo Dievo, prie ištobulintų teisiųjų dvasių

24. ir prie Naujosios Sandoros Tarpininko Jėzaus bei prie apšlakstymo kraujo, kuris kalba geriau už Abelio kraują.

25. Žiūrėkite, kad neatstumtumėte kalbančiojo, nes jeigu anie neištrūko, kai atmetė Tą, kuris juos įspėjo žemėje, tai juo labiau neištrūksime mes, nusigręžę nuo To, kuris kalba iš dangaus.

26. Jo balsas anuomet drebino žemę, o dabar Jis pažadėjo, sakydamas: „Aš dar kartą sudrebinsiu ne tik žemę, bet ir dangų!“

27. Žodžiai „dar kartą“ rodo, kad iš sutvertųjų dalykų bus pašalinti sudrebinamieji, kad pasiliktų tai, kas nesudrebinama.

28. Todėl, gaudami nesudrebinamą karalystę, tvirtai laikykimės malonės, kuria galime deramai tarnauti Dievui su pagarba ir baime,

29. nes mūsų Dievas yra ryjanti ugnis.