Ozėjo 11 KBV

1. „Kai Izraelis buvo jaunas, mylėjau jį ir iš Egipto pašaukiau savo sūnų.

2. Kuo labiau juos šaukiau, tuo toliau jie traukėsi nuo manęs. Jie aukodavo Baalams ir smilkydavo drožiniams.

3. Aš mokiau Efraimą vaikščioti, paėmęs už rankos, bet jie nesuprato, kad Aš juos gydžiau.

4. Švelniais saitais ir meilės raiščiais traukiau juos. Aš buvau kaip tas, kuris nuima jungą nuo kaklo ir maitina juos.

5. Jis negrįš į Egiptą, bet Asirijos karalius valdys jį, nes jis nenorėjo sugrįžti pas mane.

6. Kardas siaus jo miestuose, sunaikins vartų sijas ir praris juos dėl jų sprendimų.

7. Mano tauta linkusi nuklysti nuo manęs. Nors juos kvietė pas Aukščiausiąjį, nė vienas Jo neaukština.

8. Kaipgi paliksiu tave, Efraimai, kaip atstumsiu tave, Izraeli? Ar galiu tau padaryti kaip Admai, ar galiu su tavimi pasielgti kaip su Ceboimu? Mano širdis suminkštėjo, jaučiu tau gailestį.

9. Aš nesielgsiu pagal savo rūstybės užsidegimą ir nesunaikinsiu Efraimo. Aš esu Dievas, ne žmogus. Šventasis tarp jūsų, Aš neateisiu naikinti.

10. Jie seks Viešpatį, o Jis riaumos kaip liūtas. Kai Jis riaumos, sūnūs grįš drebėdami iš vakarų.

11. Jie atskubės drebėdami kaip paukščiai iš Egipto, kaip balandžiai iš Asirijos. Aš sugrąžinsiu juos į jų namus, – sako Viešpats, –

12. Efraimas apsupo mane melu, o Izraelio namai – apgaule. Bet Judas dar tebėra su Dievu ir lieka ištikimas Šventajam.“