Ozėjo 7 KBV

1. „Kai norėjau išgydyti Izraelį, paaiškėjo Efraimo kaltė ir Samarijos nedorybės. Jie apgaudinėja, vagys įsilaužia į namus, plėšikų gaujos plėšia gatvėse.

2. Jie nepagalvoja, kad Aš prisimenu visas jų nedorybes! Dabar jų darbai apsupo juos, jie visi yra mano akivaizdoje.

3. Jų nedorybėmis džiaugiasi karalius, jų apgaulėmis – kunigaikščiai.

4. Jie visi yra svetimautojai kaip pakūrenta krosnis, kurios nebereikia kurstyti nuo tešlos įmaišymo iki iškilimo.

5. Karaliaus dieną kunigaikščiai susirgo nuo vyno, jis ištiesė ranką akiplėšoms.

6. Jų širdys paruoštos kaip krosnis – kepėjas miega visą naktį, o rytą ugnis įsiliepsnoja.

7. Jie visi, įkaitę kaip krosnis, prarijo savo teisėjus. Visi jų karaliai krito, bet nė vienas tarp jų nesišaukia manęs.

8. Efraimas maišosi su tautomis! Jis yra lyg neapverstas paplotis.

9. Svetimšaliai suėdė jo jėgą, bet jis to nepastebėjo; jo plaukai jau pražilo, bet jis to nežinojo.

10. Izraelio išdidumas liudija prieš jį patį. Bet jie vis dėlto nesugrįžta pas Viešpatį, savo Dievą, ir neieško Jo.

11. Efraimas elgiasi kaip kvailas balandis: tai šaukiasi Egipto, tai bėga į Asiriją.

12. Jiems einant, Aš ištiesiu tinklą – kaip padangių paukščius juos pagausiu; bausiu juos, kaip esu jiems sakęs.

13. Vargas jiems, nes jie pasitraukė nuo manęs! Pražūtis jiems, nes jie sukilo prieš mane! Aš išpirkau juos, bet jie kalbėjo melą.

14. Jie nesišaukė manęs nuoširdžiai, kai dejavo savo guoliuose. Dėl javų ir vyno jie susirinko, bet prieš mane maištavo.

15. Nors Aš juos mokiau ir stiprinau jų rankas, tačiau jie planavo pikta prieš mane.

16. Jie kreipėsi, bet ne į Aukščiausiąjį, jie kaip netikras ginklas. Jų kunigaikščiai žus nuo kardo dėl jų akiplėšiškumo, Egipto žemė tyčiosis iš jų.“