Izaijo 10 LBD

1. Vargas neteisingų įstatų leidėjams, kurie rašo neteisėtus potvarkius,

2. užkirsdami skurdžiams kelią į teismą, varžydami vargdienių teises mano tautoje, paversdami našles savo grobiu ir našlaičius – savo laimikiu!

3. Ką darysite bausmės dieną, kai pražūtis ateis iš toli? Pas ką bėgsite ieškoti pagalbos ir kur paliksite savo turtus?

4. Belieka tik vilktis su belaisviais arba tįsoti tarp užmuštųjų. Todėl jo pyktis neatlyžo, jo ranka vis dar pakelta!

5. „Vargas Asirijai, mano pykčio spragilui, mano įniršio lazdai!

6. Prieš bedievę tautą ją siunčiu, prieš tautą, kuri mane pykdo; pavedu jai grobti ir plėšti, trypti ją kaip gatvių purvą“.

7. Bet jai ne tai galvoje, ne apie tai ji mąsto širdimi. Ji užsimojusi naikinti, nušluoti nuo žemės daug tautų

8. ir sako: „Argi visi mano karo vadai nėra karaliai?

9. Argi Kalnojas ne toks kaip Karkemišas? Argi Hamatas ne kaip Arpadas, o Samarija ne kaip Damaskas?

10. Kaip mano ranka pasiekė stabmeldes karalystes, turėjusias daugiau stabų negu Jeruzalė ir Samarija,

11. kaip aš pasielgiau su Samarija ir jos stabais, argi taip nepadarysiu su Jeruzale ir jos stabais?“

12. Įvykdęs savo užmojį prieš Sioną, Viešpats nubaus Asirijos karalių už jo širdies išpuikimą ir įžūlų išdidumą.

13. Jis juk sako: „Savo rankų jėga tai padariau, savo išmintimi, nes esu sumanus. Nušlaviau sienas tarp tautų, išplėšiau jų turtus, ištrėmiau daug jų gyventojų.

14. Mano rankos galėjo plėšti tautų turtus lyg paukščių lizdą. Kaip tas, kuris susirenka paliktus kiaušinius, aš susirinkau visą žemę. Nebuvo kam ginti sparnais, niekas nepražiojo snapo ir neklykė“.

15. Argi kirvis pūsis prieš tą, kuris juo kerta? Argi pjūklas didžiuosis prieš tą, kuris juo pjauna? Nejau lazda mosuos tuo, kuris paima ją į ranką? Nejau pagalys pakels tą, kas nėra medis?

16. Todėl Viešpats, Galybių DIEVAS, suliesins liga jo rubuilius ir po jo garbe pakurs ugnį, gaisro ugnį.

17. Izraelio Šviesa virs ugnimi, o jo Šventasis – liepsna. Per vieną dieną ji sudegins ir suris jo usnis ir erškėčius.

18. Jo puikieji miškai ir derlingieji sodai bus visiškai sunaikinti, jie sutirps, kaip sutirpsta lydinys.

19. Medžių likutis jo miške bus toks menkas, jog net vaikas pajėgs juos suskaityti.

20. Tą dieną Izraelio likutis ir Jokūbo namų bėgliai nebesikliaus ta tauta, kuri jų vos nesunaikino, bet sudės viltis į VIEŠPATĮ, Izraelio Šventąjį.

21. Likutis sugrįš, Jokūbo likutis sugrįš pas galingąjį Dievą.

22. Nors tavo tauta, Izraeli, būtų tokia gausi kaip marių smiltys, sugrįš tik jos likutis. Pražūtis nulemta, ji atplūs teisumo potvyniu.

23. Taip! Viešpats, Galybių DIEVAS, naikinte sunaikins visą kraštą.

24. Todėl Viešpats, Galybių DIEVAS, ir sako: „O mano tauta, kuri gyveni Sione! Nebijok asiro, nors muša jis tave spragilu, kelia prieš tave lazdą, kaip kadaise darė Egiptas,

25. nes tik trumpą valandėlę truks mano įniršis ant tavęs, greitai aš juos sunaikinsiu savo pykčiu“.

26. Tada Galybių VIEŠPATS kirs jiems botagu, kaip kirto Midjanui ties Orebo uola, ir išties savo lazdą viršum jūros, kaip padarė Egiptui.

27. Tą dieną jo našta bus nuimta nuo tavo pečių, jo jungas – nuo tavo sprando. Jis atžygiavo nuo Rimono

28. ir užėmė Ajatą! Jis pražygiavo per Migroną! Jis paliko savo gurguoles prie Michmašo!

29. Jis įveikė kalnų perėją: „Geba bus mūsų nakties būstinė!“ Ramos gyventojai pastiro iš siaubo, Sauliaus miesto Gibėjos žmonės išbėgiojo.

30. Šaũk visu balsu, Galimų dukterie! Įsiklausyk, Lai̇̀ša! Atsiliepk jai, Anatote!

31. Ištuštėjo Madmena, Gebimų gyventojai gelbėdamiesi pasipustė padus.

32. Šiandien pat priešas apsistos prie Nobo, grūmos kumščiais Siono kalnui, Jeruzalės miestui!

33. Štai baisia jėga nublokš juos Viešpats, Galybių DIEVAS, kaip nukirstas šakas nuo medžio. Išdidžiausi ir aukščiausi bus nukirsti ir pažeminti.

34. Miško tankynes iškirs kirvis, ir didingieji Libano medžiai kris.