Izaijo 13 LBD

1. Ištarmė apie Babiloną. Amoco sūnaus Izaijo regėjimas.

2. Ant plikos kalvos iškelkite ženklą, garsiai šaũkite jiems, mokite ranka; tegu jie eina prie Didžiūnų vartų.

3. Savo pašventintiems kariams daviau įsakymą, savo šauniuosius gynėjus galiūnus pašaukiau, kad įgyvendintų mano įniršį.

4. Įsiklausykite! Dundesys kalnuose, tarsi plauktų minios žmonių! Įsiklausykite! Ūžesys karalysčių, renkasi tautos! Galybių VIEŠPATS rikiuoja pulkus karui!

5. Jie atžygiuoja iš tolimo krašto, iš anapus akiračio, VIEŠPATS ir jo pykčio įrankiai nuniokoti visai žemei.

6. Vaitokite, nes VIEŠPATIES diena jau arti; ji ateis kaip sunaikinimas iš Visagalio.

7. Todėl visų rankos svyra, kiekvieno širdis tirpsta

8. iš siaubo. Skausmai ir kančios juos apims, jie raitysis kaip gimdyvės. Apstulbę žvelgs vienas į kitą, ir jų veidai degs iš gėdos.

9. Tikrai ateina VIEŠPATIES diena, pilnà įniršio ir degančio pykčio; ji pavers kraštą tyrlaukiais, sunaikins jame nusidėjėlius!

10. Dangaus žvaigždės ir žvaigždynai nebeduoda šviesos, teka užtemusi saulė, nebešvyti mėnulis.

11. Nubausiu pasaulį už jo blogį ir nedorėlius už jų kaltę. Sutramdysiu įžūliųjų išdidumą, pažeminsiu tironų įžūlumą.

12. Mariuosius padarysiu retesnius už gryną auksą, žmones – retesnius už auksą iš Ofyro.

13. Tada sudrebinsiu dangų, ir žemė bus išjudinta iš savo vietos nuo Galybių VIEŠPATIES įniršio tą jo degančio pykčio dieną.

14. Tada lyg gazelė, medžiotojo vejama, lyg banda be kerdžiaus, kuris ją ganytų, kiekvienas atsigręš į savo tautą, kiekvienas bėgs į savo kraštą.

15. Kas tik bus pagautas, tas bus nudurtas; visi, kurie bus pagauti, kris nuo kalavijo.

16. Jų kūdikiai bus sutraiškyti jų akyse, namai išplėšti, žmonos išniekintos.

17. Štai aš kurstau prieš juos mèdus; jiems sidabras neturi vertės, auksu jie nesidžiaugia.

18. Jų lankai išguldys jaunus vyrus; jiems nebus gaila kūdikių, jie nepaliks gyvų vaikų.

19. Babilonas, karalysčių pažiba, chaldėjų šlovė ir pasididžiavimas, bus Dievo sunaikintas kaip Sodoma ir Gomora.

20. Niekas jame nebeįsikurs, niekas nebegyvens per kartų kartas. Ten joks arabas neskleis palapinės, ten piemenys neguldys savo kaimenių.

21. Vien dykumų žvėrys ten gulsis, o namai bus pilni pelėdų. Ten veisis stručiai, ten šokinės satyrai.

22. Dykumų žvėrys stūgaus jo rūmuose, šakalai kauks jo puošniose menėse. Jo valanda jau čia pat, jo dienos jau suskaitytos.