Izaijo 14 LBD

1. Pasigailėjęs Jokūbo, VIEŠPATS vėl išsirinks Izraelį ir apgyvendins juos jų pačių žemėje. Tada prie jų dėsis svetimšaliai ir glausis prie Jokūbo namų.

2. Izraelis juos pasiims, parsives į savo tėviškę ir laikys juos kaip vergus bei verges VIEŠPATIES žemėje, paims į nelaisvę tuos, kurie juos laikė belaisviais, valdys savo engėjus.

3. Tą dieną, kai VIEŠPATS suteiks tau atilsį nuo kančios ir baimių, nuo nuožmios vergijos, kurioje vergavai,

4. tu užtrauksi patyčių giesmę Babilono karaliui: Tai priėjo liepto galą engėjas! Tai nutilo jo įnirtis!

5. VIEŠPATS sutrupino nedorėlių lazdą, tironų skeptrą,

6. kuris pliekė žmones įnirtingai be perstojo, smaugė tautas žiauria priespauda.

7. Visa žemė ramiai ilsisi, linksmai valiuoja.

8. Dėl tavo likimo džiūgauja net kiparisai ir Libano kedrai: „Nuo tada, kai buvai parblokštas, niekas nebeateina mūsų kirsti“.

9. Šeolas po žeme ruošiasi tave priimti, žadina visų žemės valdovų šešėlius tave pasveikinti ir kelia iš sostų visų tautų karalius.

10. Visi prabyla ir sako tau: „Dabar tu bejėgis, kaip ir mes! Tu toks pat, kaip mes!

11. Tavo didybė ir visa tavo arfų muzika nugramzdinta į Šeolą. Tavo guolis – lervos, o tavo apklotas – kirmėlės“.

12. Tai nupuolei iš dangaus, Aušrini, aušros sūnau! Kaip tave sukniubdė ant žemės, tave, kuris išguldei tautas!

13. Kadaise manei savo širdyje: „Užlipsiu į dangų, viršum Dievo žvaigždžių iškelsiu savo sostą. Atsisėsiu ant kalno, kur renkasi dievai, pačiuose Šiaurės pakraščiuose.

14. Užlipsiu ant aukščiausių debesų ir prilygsiu Aukščiausiajam!“

15. Bet buvai nugramzdintas žemyn į Šeolą, į pačias kapo gelmes.

16. Visi pamatę tave sutriks; žvelgs į tave ir klaus: „Nejaugi čia tas žmogus, kuris sudrebino žemę ir sunaikino karalystes;

17. kuris pavertė pasaulį dykuma, išgriovė miestus, savo belaisviams niekuomet neatvėrė kalėjimo vartų?“

18. Visi tautų karaliai guli garbingai, kiekvienas savo kape.

19. Bet tu neturi kapo; tavo lavonas išmestas pūti, užverstas kūnais karių, kritusių mūšyje, įmestas su jais į uolėtą duobę ir sutryptas.

20. Kadangi siaubei savo kraštą ir žudei savo žmones, tu nebūsi palaidotas kaip kiti karaliai! Per amžius tenebūna minimi nedorėlio palikuonys!

21. Renkitės išžudyti jo sūnus už tėvo kaltes, kad nebepakiltų ir neužvaldytų žemės, neužstatytų pasaulio miestais!

22. „Pakilsiu prieš juos, – kalba Galybių VIEŠPATS, – sunaikinsiu Babilono ir vardą, ir jo likutį, ir vaikus, ir palikuonis, – kalba VIEŠPATS! –

23. Paversiu jį ežių valda, pažliugusia bala, nušluosiu jį pražūties šluota!“ – kalba Galybių VIEŠPATS.

24. Galybių VIEŠPATS prisiekė, sakydamas: „Ką sumaniau, tai ir bus, ką nusprendžiau, tai ir įvyks.

25. Sutriuškinsiu Asiriją savo krašte, sutrypsiu ją savo kalnuose. Tada nukris jos jungas nuo jų, našta nuo jų pečių“.

26. Tai užmojis, pateiktas visai žemei, tai ranka, pakelta prieš visas tautas.

27. Ką Galybių VIEŠPATS nusprendė, kas galės panaikinti? Kai jo ranka pakelta, kas galės ją atitraukti?

28. Tais metais, kai mirė karalius Ahazas, buvo paskelbta ši ištarmė:

29. Filistijos gyventojai, jus plakęs vėzdas sulaužytas, bet jums nėra ko džiūgauti. Iš nugaišusio žalčio šaknies išdygs dar piktesnė angis, jo palikuonis – skrajojantis slibinas!

30. Vargšai ras mano ganyklose sau peno, saugią užeigą ras vargšai, bet tavo palikuonis išmarinsiu badu; badas sunaikins net tavo likutį.

31. Vaitokite, vartai! Šaukis pagalbos, mieste! Drebėk, visa Filistijos žeme! Iš šiaurės kyla dūmai; jo gretose nerasi atsilikusio kario.

32. O kokį atsakymą gaus tos tautõs pasiuntiniai? „Sionas – VIEŠPATIES įkurtas, jame randa prieglobstį jo tautos varguoliai“.